Sprangumynai: J. Picoult “Gailesntingumas” ir D. Brown “Da Vinčio kodas”

o tai buvo tai nutiko
ei džium džium džium
jonas zuikio nepažino ir vilku jį pavadino
ei džium džium džium

Šios dainelės man niekaip nepavyksta išaugti, vos tik apsigaunu, ši suskamba nauju ritmu ir nauja aranžuote mintyse ir aš jau trypčioju, kulnais mišu. Šįkart džium džium rimtu noriu Jums papasakoti apie dvi knygas: J. Picoult „Gailestingumą“ ir D. Brown „Da Vinčio kodą“.
Sunkiai sekėsi jas skaityti, o pagunda apeiti jas lengviausiu keliu (grąžinti atgal į lentyną) – buvo viena didžiausių, deja, stokojant kitų knyginių resursų, privalu buvo susiimti ir užbaigti skaitymo procesą. Ką gi, džiaugiuosi, kad pabaigiau, džiaugiuosi dar labiau, kad vasara irgi kaukši džium džium ritmu ir neilgai trukus, persisvėrusi per rankinės dirželį (it beržas svyrūnėlis, – pridėtų mama), aplankysiu biblioteką ir knygyną venu metu! O iki tol…

J. Picoult – rašytoja, su kuria susiduriu ne pirmą kartą, „Gailestingumas“ – penktoji knyga, įkritusi man į sterblę, viliantis, kad ir ji bus ne ką prastesnė, nei jos pirmtakės („19 minučių“, „Mano sesers globėjas“, „Nykstantys pavidalai“, „Dešimtasis ratas“). Ši knyga, kaip ir kitos autorės knygos, pateikia nestandartinę sitauciją, kurioje privalu rinktis bei teisingai nuspręsti, nes sprendimas turi galios nulemti kitus įvykius. Veikėjai ieško, viliasi, atsiskleidžia ir keičiaisi, o pabaiga nenustebina, veikiau – nuramina įtemptus nervus, užverti knygą ir teisuolio tonu sakai: „kitaip ir būti negalėjo“.
„Gailestingume“ – viskas taip ir vyko: pusbrolis Džeimis, sunkvežimiuku atvežęs prie policijos nuovados savo mylimos žmonos Megės kūną, apkaltintas žmogžudyste, lieka išteisintas ir toks vienišas vienu metu, jog kūktelėti tikrai norisi, ašarą išspausti – irgi. O pakapsčius kiek giliau, suvoki, jog po gailestingumu slypi kiek svarbesnis klausimas: ar pats žmogus pajėgus atlikti Kūrėjo vaidmenį? Ar jam suteikta teisė pasirinkti kada mirti?
Didžiąją knygos dalį sudaro pasvarstymai, jausminiai potepiai, miestelio, kuriame vyksta veiksmas, istorija iki šių dienų, tad aptikusi panašias (ar besikartojančias) vietas, tiesiog praleisdavau ir nekamuodama savęs dar labiau, stumdavausi į preikį. Kita dalis, verta skaityti – tai Džeimio meilės istorija jo velionei žmonai Megei, labai gražūs, vietomis – filosofiški pasvarstymai ir kančios įkainiai čia persipina ir išties griebia už širdies.
Kas norėtų skaityti šią knygą? – Veikiausiai, žmonės, mėgstantys romanus su filosofine potekste.
Kita: Picoult, Jodi. Gailestingumas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 428 p.

D. Brown ir išgirtasis „Da Vinčio kodas“ – ak ir atsidūsti. Gana neblogai sukalta knyga ir tiek. Vertinga, veikiausiai, tik istoriniu požiūriu (istorinių faktų gausa ir butaforijomis), netingintiems siūlau atsiversti ne „Kaip iškoduoti Da Vinčio kodą“, o enciklopedijas ir patikrinti faktus (mano lietuvių kalbos mokytoja išties bandė iškoduoti šią knygą ir buvo nusivylusi, kad pateikiami faktai – tikri), o visa kita – skonio reikalas.
Po „Angelų ir demonų“ bei tokios populiarumo bangos, kurioje kiekvienas galėjo prigerti, iš „Da Vinčio kodo“ tikėjausi šio to daugiau, pavyzdžiui: apimties, siužeto, bet likau nusivylusi – profesorius Lengdonas pajuto simpatiją dar vienai nepažįstamajai, kurią, veikiausiai, matė pirmą ir paskutinį kartą (tai priminė nevykusio romano pabaigą), skaitymą praskaidrino tik atomazga – netikėta, manau, tai  buvo stipriausia knygos dalis.
Kas norėtų skaityti šią knygą? – D. Brown romanų mėgėjai ir tie, kurims vis dar neaišku, kodėl ši knyga buvo tokia populiari.
Kita: Brown, Dan. Da Vinčio kodas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Indrė Žakevičienė. – Kaunas: UAB „Jotema“, 2004. – 368 p.
P.S. „<…> ir jau niekada požiūris į „Paskutinę vakarienę“ nebus toks pats kaip anksčiau.“ Ž The Christian science monitor – jei Jūs juokiatės kartu su manimi, vadinasi, mūsųs nuomonės dėl šios knygos sutampa. 

Aprilynne Pike fėjų pasaulis. Knygų „Sparnai“, „Kerai“, „Apžavai“, „Likimai“ saga

Mano knyginis gyvenimas paženklintas knygų serijų, kurios paros sąvoką pakeitė neatpažįstamai. Jų dėka praturtėjo ne tik dienos ir naktys, bet ir kiti gyvenimą lydintys atributai įgijo kitą reikšmę.
Vaikystę praleidau kartu su V. Račicko Zuika Padūkėliu ir jo nuotykiais, šiam užaugus, jo vietons stojo Haris Poteris ir magijos pasaulis, kartu su troliais, žiobarais ir paštą nešiojančiomis pelėdomis. Šiuo vyrukus iki šiol menu geru žodžiu, dar ir tvoromis, skraidančiais automobiliais pralekiu kartu su jais, vardan senų gerų laikų.
Hariui Poteriui užaugus ir išgelbėjus magijos pasaulį, jo vietą bandė užkariauti gerieji vampyrai ir šių meilės istorija, deja, veltui, nors „Saulėlydžio“ saga man ir patiko. Dabar vampyrus pakeitė… fėjos. A. Pike sukurtas fėjų pasaulis maloniai nustebino, nors Hario Poterio ir neišstūmė iš nuo mano pjedestalo.

Aprilynne Pike sukurta knygų saga apie fėjas, tai malonus atokvėpis nuo kraugeriško ir tamsaus pasaulio, kuriame vampyrus keičia vilkai, nors tiek vampyriškame, tiek vilkiškame pasaulyje, galop, ir fėjiškame pasaulyje, nagrinėjamos panašios problemos – tapatybės identifikavimas bei meilės antgamtiškai būtybei.
Knygų seriją apie fėjas pradeda knyga „Sparnai“. Šioje knygoje pasakojama apie mergaitę, vardu Lorelė, kuri didžiąją gyvenimo dalį praleido mokydamasi namie. Šiai užaugus, o tėvams persikėlus į naujus namus, mergaitė, jaukią namų aplinką iškeičia į mokyklos kolidorius ir klases, kur turi išmokti ir pritapti, ir bendravimo subtilybių. Jai talkina pirmasis draugas, atrastas klasėje – Deivydas. Deja, ne viskas taip lengva, kaip atrodo: naująjį Lorelės gyvenimą apkartina gumbelis ant nugaros, kuris neišnyksta, o susiformuoja į pumpurą ir vieną dieną – pražysta. Nuo šio kertinio įvykio prasideda naujasis Lorelės gyvenimas, kuriame ji sužino, jog yra antgamtiška būtybė – fėja, turinti ne tik kitokią savo gyvenimo istoriją, bet ir šeimą, vaikiną ir pareigas.
„Kerai“ – tai knyga, kuri padeda tvirtus pamatus likusiai istorija; tiesa, mano nuomone, ši knyga viena silpniausių iš šios fėjų sagos.
Toliau, kitoje knygoje „Kerai“, mes matome ūgtelėjusią Lorelę, kuri maskuoja savo žiedą ant nugaros, blaškosi tarp dviejų pasaulių – žmonių ir fėjų, kartu besiblaškydama tarp savo jausmų – vaikinui, kurį ši įsimylėjo dar klasėje – Deivydui bei fėjų sargybiniui Tameniui, kuris be paliovos teigia, jog ankstesniame gyvenime fėjų pasaulyje, kurio fragmentų Lorelė neprisimena, šiuos siejo šis tas daugiau nei paprasta draugystė.
Iš knygos pavadinimo (o ir sekant Lorelės gyvenimą) nesunku atspėti, jog mergina savo gyvenimą papildo ir mokslais fėjų pasaulyje – Avalone, kuriame turi viską pradėti iš naujo, mat ji priklauso rudens fėjoms, kurios gamina įvairius eleksyrus, stebuklingus mišinius ir mikstūras, kurios padeda fėjoms išgyventi bei palengvinti savąjį būtį.
Skaitant toliau, skaitytojui yra paaiškinama, jog fėjų pasaulyje egzistuoja sava hierarchija, o kiekviena fėja turi savą paskirtį. Avalone gyvena keturių metų laikų fėjos – pavasario, vasaros, rudens ir žiemos, šios atskiriamos pagal tai, kokiu metu laiku yra gimusios, mat tik tada jos žydi.
Ant aukščiausio hierarchijos laiptelio sėdi žiemos fėjos, mat jos gimsta tik kartų ar du per kelis tūkstančius metų, Avalone jų esti tik trys. Kiek žemiau – rudens ir vasaros fėjos; rudens fėjos gamina įvairius elekserys, mkstūras, stebuklingus mišinius, kurie padeda fėjoms išgyventi bei palengvina jų būtį; vasaros fėjos – džiugesio, laimės fėjos, jos kuria fejerverkus, įvairias butaforijas. Pavasario fėjos – tai fėjos darbininkės arba fėjos sargybinės, jos stovi ant žemiausio hierarchijos laiptelio, nes jų yra daugiausia.
Knygoje „Apžavai“ po truputį yra artėjama prie kulminacijos. Lorelė, sužinojusi kitą savo gyvenimo fėjų pasaulyje, istoriją, privalo pasirinkti, kuriam pasauliui nori priklausyt, kartu, kurią meilę pasirinkti – Deivydui ar Tameniui. Jos gyvenimą apsunkina ir mokslai Avalone, ir žmogiškasis gyvenimas namuose, tėvams sužinojus, jog ji – fėja.
Na, o knyga „Likimai“ viską sustato į savo vietas. „Apžavuose“ prasidėjęs karas Avalone yra baigiamas fėjų pergale prieš trolius ir piktąją fėją, fėjų pasaulis išlaikomas paslaptyje, o Lorelė, galop, išsprendžia savo problemas – ši pasirenka alternatyvų gyvenimą stengdamasi subalansuoti žmonių ir fėjų pasaulius savo gyvenime ir ištikima lieka Tameniui, suvokdama, kad dalis jos visada bus kartu su juo, juk fėjų sargybinis visada liks jos istorijos pradžia, kad ir kuriame pasaulyje ji begyventų.
Ši serija mane nustebino ne banaliu pasakojimu, o autorės prierašas paskutinėje knygoje, esą, ši serija labiau apie Deivydą nei apie Lorelę, mat jai svarbiausia buvo atsižvelgti į tai, kaip žmogus sugyvens su antgamtiška būtybe, kaip klostysis jo gyvenimas toliau, dar labiau nustebino. (Užbėgant už akių būsimiesiems fėjų sagos skaitytojams, galiu pašnabždėti, jog Deivydas išsižada fėjų pasaulio paslapčių, kartu ir Lorelės, bet kaip jis tai padaro ir kodėl, galite sužinoti tik perskaitę šią seriją.)
Knygose žaviai ir išties prikaustančiai žaidžiame istorija – Avalonas ir karalius Artūras ir mistika – fėjos, troliai, visa tai persipina ir akimirkomis sunku atskirti, kur prasideda ir kur baigiasi fikcija. Visa tai primena pasakas suaugusiems (mano mama mane net išbarė, esą, tokia didelė, o skaitau apie fėjas), bet nuo to nė kiek ne lengviau atsitraukti nuo viso to magiško pasaulio.
Rekomendacija: knygų serijų medžiotojams ir skaitytojams, kuriems ilgu stebuklų. Taipogi, šios knygos tikrai puiki dovana pradedantiesiems knygų kaupikams, juk perskaičius vieną knygą ir žinant, kad egzistuoja dar trys, bus sunku neleisti sau įsigyti ir likusių egzempliorių.

Informacija apie knygas:
Pike, Aprilynne. Sparnai: romanas. Iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė. – Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO,2010]. – 461, [3] p.

Pike, Aprilynne. Kerai: romanas. Iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė. – Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2010]. – 494, [2] p.

Pike, Aprilynne. Apžavai: romanas. Iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė. – Kaunas: Obuolys [i.e.MEDIA INCOGNITO, 2011]. – 510, [2] p.

Pike, Aprilynne. Likimai: romanas. Iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė. – Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2012]. – 415, [1] p.

Iš antro karto – G. Grušaitė „Neišsipildymas“

Vasarą reikia eiti iš proto, pasakiau sau, ir palengva pamišau, čia pat, prie stalo, po obels šešėliu ir su knyga rankose.

Gabijos Grušaitės „Neišsipildymas“ į mano rankas atgula jau antrą kartą; pirmąjį kartą skaitydama šią knygą – springau žodžiais ir įvaizdžiais, bet nė nestabtelėjusi, kad lengviau suvirškinti , suvalgiau ją per dvi dienas, o paskui, it apspangusi, kartojau: jinai nuostabi, imkit ir skaitykit, privalot perskaityti! Knyga buvo perskaityta, euforija išgaravo, o jos svoris išsisklaidė, liko tik įsigyjimo keturis kartus pigiau džiaugmas.
Antrą kartą šią knygą pasirinkau savo noru, norėdama iš naujo ją atrasti/suprasti, juolab, kad viduje taip ir liko neaišku, kas gi tie neišsipildymai.

Skaityti „Neišsipildymą“ nebuvo lengva, tekstas toks gyvas, vietomis – įmantrus, jos skaitai, regis, viską iš eilės, nė vienos eilutės nepraleidi, o jausmas toks, kad kažko nesupratai iki galo, todėl grįžti atgal ir ieškai raktinio žodžio, atrakinančio suvokimo duris.  Nepaisant sunkumų, tekstas vizualiai įsimenantis: miestų tekstūra, spalvos, skonis, kvapai ir garsai, pasakojamų istorijų šešėliai, gyvenimų iki neišsipildymų bei po neišsipildymų – kontrastai ir paralelės – pakeri, atima žadą, verčia abejingais arba pametusiais galvą.
Šiame romane pasakojama vienos merginos – Rugilės istorija, kuri, it kaleidoskopo paveikslėliai, susideda iš skirtingų dalių ir ilgainiui keičiasi. Istoriją keičia ne tik Rugilė, bet ir jos sutikti žmonės, miestai, kuriuose ši spėjo aplankyti ar palikti tuščius, praeities ir dabarties šmėklos, ateities nebuvimas; istorijos centre – jos ir Ugnės santykiai, visa kita – tik sudedamosios pasakojimo dalys, fonas jų draugystei paryškinti.
Rugilės ir Ugnės santykiai, tai daugiau nei paprasta dviejų merginų draugystė, bet šiek tiek mažiau nei meilė. Tai lyg sielų bičiulystė, pagrįsta nauda ir aukojimusi, šių abiejų merginų neišsipildymais visuose jų istorijose, kurios buvo iki joms susitinkant.

Neišsipildymai čia – tai būsenos/svajonės/sapnai/neįgyvendinti planai/sužlugusios viltys/likimo vingiai ir posūkiai/(įrašykite patys), kurie transformuoja žmogų, paversdami jį be savasties. Apmaudu, bet jie, tarsi nulemti iš anksto.

– – –
Regis, perpratus siužetą, supratus, kas gi tie neišsipildymai ir užvertus knygą, turėtų palengvėti, – deja. Knyga užkrečia apatija ir dirglumu, pasėja viduje lengvą paranojos formą ir kartoja, jog reikia arba išeiti iš proto (kol dar ne vėlu), arba laukti savųjų neišsipildymų kulminacijos.
Ką pasirinksite jūs?

Elizabeth Susan Phillips – Netikėtos Izabelės atostogos.

Phillips, Susan Elizabeth. Netikėtos Izabelės atostogos: romanas; iš anglų kalbos vertė Elžbieta Filipavičiūtė. – Vilnius, 2007. – 383, [1] p. – (Laisvalaikio parkas)

Tai toks romanas, kuris susirango ant naktinio stalelio miegamajame ar rankinės dugne ir laukia savo eilės; jis neįpareigoja, greičiau – atpalaiduoja, išlaisvina vaizduotę ir kelioms valandoms prikausto taip, jog jį tikrai norisi rekomenduoti draugei, tarstelint: kai turėsi laisvo laiko…
Romano „Izabelės atostogo“ siužetas paprastas: išsilavinusi ir graži moteris, garsi psichologė netenka savo garsaus vardo dėl buhalterio finansinių machinacijų ir nutarusi viską pamiršti, to pasekoje – ir viską pradėti iš naujo, išsinuomoja dailų namelį kažkur Toskanoje ir nutaria ten pailsėti nuo visko. Šio namelio savininkas – beprotiškai seksualus aktorius, taipogi ieško sau ramybės ir netyčia susiduria su psichologe, visiškai netikėtomis aplinkybėmis…
Kad viskas nebūtų taip aišku ir nuspręsta iš anksto, romano veikėjus kankina jų pačių demonai: praeities košmarai, ateities nebuvimas, kompleksai ir stereotipai. Jie ieško savęs, o kartu žaidžia ir stumdami vienas kitą toliau nuo savęs, kursto geismą.
„Izabelės atostogos“ nėra toks lėkštas meilės romanas, koks gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nors siužetas ir veikėjai kiek šabloniški. Jame nestinga nei humoro jausmo, nei pikantiškų sekso scenų ir jis gali tapti vienu iš netikėtų jūsų atostogų sudedamųjų komponentų.

Intymūs pokalbiai dviese: Jens Christian Grøndahl – Luka.

„Tais kartais, kai ji patikėdavo jam savo gyvenimo istoriją, jos žodžiai būdavo kaip telegramos iš tolimos vietos apie tolimus įvykius, kuriuos jis šiaip taip bandė įsivaizduoti. Ji gulėdavo lovoje priešais jį ir pasakodavo apie vaikystę ir pažintus vyrus, apie laiką, kai buvo nusivylusi arba laiminga, apie tai, ko bijojo ir ko vylėsi, tačiau paties gyvenimo jis nepasiekdavo, lygiai kaip neįžvelgdavo, kas slypi už jos veido. Galbūt ji jam ne viską papasakojo. Tikriausiai daug ką nutylėdavo, ne viskas tilpdavo jos žodžiuose, o jis nežinodavo, ko reikėtų klausti. Ilgainiui jie vis mažiau kits kitą klausinėdavo.“ (p.187)

Grøndahl, Jens Christian: Luka. Iš danų kalbos vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma litera, 2004. – 333 p. (XX amžiaus aukso fondas)

Prieš mamai išvykstant, į jos rankinę įdėjau šio autoriaus knygą „Spalio tylėjimas“, sau pasilikdama „Luką“, nes ši buvo storesnė, o tai, išvertus iš mano kalbos, reiškia, jog skaitymo malonumo (arba nemalonumo) bus daugiau.
O malonumo skaitant „Luką“ tikrai buvo: paprasta (bet ne prasta!) teksto tekstūra buvo suvyta iš skandinaviško subtilumo, kuris tai jautriai, tai akiplėšiškai išrengdavo pagrindinius veikėjus bei jų poelgius ir palikdavo juos akistaton vienas prieš vieną; šį keisdavo atvira ironija, o į darną sujungdavo – muzika: intymiai ir jautriai, nušlifuojant paskutinius istorijos kampus.
Skaitant šią knygą jautiesi taip, tarsi trečias nereikalingas, nes joje kalbasi du žmonės – į provincijos ligoninę atvykęs gabus gydytojas Robertas bei jo paciente tapusi talentinga aktorė – Luka. Jų pokalbis toks intymus, atviras, kartais – įžūliai ironiškas, kad susigėsti kažkur ties knygos viduriu, pamanęs, jog galbūt nederėtų slapčia klausytis (skaityti), bet smalsumas veda į priekį, jauste jauti, kad privalai sužinoti, kuo visa tai baigsis ir, ar vis dėlto baigsis jų ryšys, išsipasakojus vienas kitam.
Knygoje man šiek tiek pritrūko pabaigos (autorius savavališkai taip nusprendė ar aš kažką praleidau?), bet „Luka“ patiks visiems tiems, kam nesvetimos artumo paieškos, XX amžiaus žmogaus meilės, santuokos, savo buvimo prasmės ieškojimas, taipogi, ji įtrauks ir tuos, kurie neabejingi teatro pasaulio užkulisiams.

Akmenų spardymas: Torbjornas Flygtas – Akmenų spardytojas

Autorius: Torbjornas Flygtas (Torbjom Flygt, g. 1964)

Debiutas: 1995 m., knyga “Ilgiausia akimirka”

Šlovė: 2001 m., knyga “Akmenų spardytojas”; už šią knygą autorius apdovanotas svarbiausia Švedijos literatūros premija Augustpriset (Augusto premija). Tais pačiais metais Švedijos knygų asociacija šią knygą išrinko geriausiu metų romanu.

Viename televizijos laidos anonse vis šmėsčioja moteris, sakydama: „aš noriu skaityti tik geras knygas, klausytis tik geros muzikos, žiūrėti tik gerus filmus <…>“
Aš galiu tik pasidžiaugti, kad į mano rankas atsitiktinumo būdu patenkančios knygos – išties yra geros visomis prasmėmis – perskaičius jas, visada kažkas užsilieka viduje, ne tik išrašytos citatos ar kuriami reklaminiai ditirambai autoriui. Tai kažkas daugiau – taip formuojasi skonio receptoriai literatūrai. Norint duoti paskatą šiems atsirasti, siūlau į rankas pasiimti T. Flygt knygą „Akmenų spardytojas“, nepaliksinčią abejingų.

T. Flygto knyga „Akmenų spardytojas“ – tai knyga, žavinti savo paprastumu: joje nerasite minimalizmo ir eksperimentų, į kuriuos taip linksta jaunoji Švedijos rašytojų karta, taip pat nerasite stebuklingų siužetų, neįprastų personažų, džiuginusių jūsų vaikystėje, kai tėvų rankose sklaidėte Švedijos kultūrinio literatūrinio paveldo  autorių knygas.
Įstabiausia yra tai, jog „Akmenų spardytojas“ pakeri tradiciniu, siužetiniu pasakojimu, subtiliu humoro jausmu ir veikėjais, su kurių prototipais neretai prasilenkiate gatvėje, nė nestabtelėję.

Akmenų spardytojas“ – tai pasakojimas apie paprastą švedų Kraftų šeimą: apie Juhaną, jo vienišą, bet gabią seserį Moniką ir jų motiną, besiplėšančią kojinių fabrike, kol šis uždaromas.
Kartu, tai yra ir pasakojimas apie tai, kaip sunku yra peržengti save ir kartu žingsniuoti į priekį, kai vienas po kito tau kelią pastoja didesni ar mažesni gyvenimo numesti akmenys, kuriuos arba turi peržengti, arba turi suskaldyti, kad galėtum žengti toliau: „Tvirtai įsikibęs į vairą aš spardau priešais save akmenis, akmenis, kurie vadinasi Persgordas, Porsfyras, Palinas, Folkė, Lundblandas, Olenas, Ehrensverdas, dabar jie vadinasi Šarlotė, ir kai spiriu į vieną, tai drauge spiriu ir į visus kitus, nuo jų nepabėgsi, esi gimęs akmenspardžiu, kilęs iš akmenspardžių klasės, akmenspardžiams visuomet ir priklausysi, nes kad ir kiek spardai ir bandai išsilaisvinti, visuomet ant kelio gulės gausybė akmenų, suverstas akmenų kalnas, nesvarbu kuria kryptimi bandai patraukti.“ (449 p.)

Lionel Shriver – Pasikalbėkime apie Keviną

Shriver, Lionel. Pasikalbėkime apie Keviną : romanas; iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. – Vilnius: Alma litera, 2012. – 472 p.

<…>  – maniau, kad nebeįstengsiu nei baisėtis, nei skaudintis. Matyt, taip dažnai apsigaunama, kai manoma, jog esi jau taip sužalota, kad pati žala, tokia visuotinė, tave apsaugo. (p.16)

Šis romanas pradedamas E. Bombeck citata – „Tavo meilės vaikui labiausiai reikia tada, kai jis mažiausiai jos vertas“, ir tik perskaičius šią knygą, nejučia sudvejoji, ar tikrai?

Romanas „Pasikalbėkime apie Keviną“ – Kevino motinos, Evos Kačiadurian laiškai, skirti jos mirusiam vyrui Franklinui; juose moteris atvirai ir nuoširdžiai, išvengdama sentimentalumo, pasakoja judviejų šeimos istoriją, kurios centru neišvengiamai tampa Kevinas.
Laimingai ištekėjusi ir po ilgų dvejonių pasiryžusi pastoti Eva, ilgainiui pajunta, jog nėra pasiruošusi motinystei, bet vis dėlto, gimus sūnui, ji stengiasi būti gera motina. Mažasis Kevinas, tarsi devynis mėnesius jutęs motinos dvejones, nuo pat pirmųjų dienų atstumia visas jos pastangas ir ūgtelėjęs, atranda vis išradingesnių būdų terorizuoti motiną.
Įtampa, brendusi, tarp judviejų, netikėtai prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Vaikinas padaro tai, kas sunaikina jo šeimos gyvenimą iki šešioliktojo gimtadienio išvakarių, ir viską, kas likę po šio įvykio, Eva bando atgaline tvarka sudėlioti ir paklausti kodėl?

Knyga klausė: ar tikrai motinos nemeilė atsiliepia vaiko psichologinei raidai, darydama įtaką jo tolesniam gyvenimui? Ar vaikas išdrįstų ir galėtų šitaip sunaikinti dalį savo šeimos, jei taip, tai kodėl? Atsakymų aš joje neradau, tik neišmatuojamą motinos meilę.

Vaiva Grainytė “Pekino dienoraščiai”

Nesu kelionių knygų mėgėja – ar tai brošiūra būtų, nuotraukų albumas, šalies žinynas – krenta tokios knygos man iš rankų ir dažniausiai kelia nuobodulį. Kavinės, parkai, muziejai, statistika ir kainoraščiai, lankytinos – nelankytinos vietos, viešbučių bordeliai ir vietinės reikšmės įžymybės, apkarstytos turistų fotoaparatų it kalėdinės eglutės – ne man; dažniausiai tokie dalykai iššaukia irzulį ir apmaudą: „norėčiau, bet negaliu…“ (regis, tokios emocijos yra įteigiamos kelionių vadovuose). V. Grainytės „Pekino dienoraščiai“ – kitokia kelionių/patirčių knyga, kurioje raizgosi prieš akis hieroglifai, murkia auksiniai drakonai, o smogas net tarp eilučių graužia akis taip pat, kaip tie kinų būriai, lipantys ant kojų metro stotyje.

Vaiva Grainytė – poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė, „Pekino dienoraščiuose“ aprašo savo studijų Kinijoje įspūdžius“. Studijos Kinijoje – avantiūra, į kurią autorė puolė stačia galva ir plačiai atmerktomis akimis bei nemokanti tos kapotą paukščių ulbesį primenančios kalbos (šia jos naująja patirtimi stebisi ne tik ji pati, o ir klasės draugai, bendrabučio bičiuliai).
Už „Pekino dienoraščių“ slepiasi kitoks klimatas, kitokia gamta, kitoks maistas, kitokia medicina, kitokie žmonės – ir visi šie žodžiai, tai tik sinonimai tam didžiuliam miestui, kurį bandė atrasti autorė.

Nors knyga sudaryta iš esė kūrinių, šie persipina su intymiu dienoraščio stiliumi, kuriame autorė atsiskleidžia miestui: ir melancholijoje paskendusią matome ją, besižavinčia didžiule (kaip ir pats Pekinas) mėnulio pilnatimi bei besiilginčią Lietuvos Nidos ir jaukių pušų, įsispyrusių į smėlio kopų batelius, ir nusiplūkusią, pasimetusią metro raizgalynėje ar pasiklydusią žmonių minioje, kuri nuneša ją tai į vieną, tai į kitą pusę, nepriklausomai nuo jos norų.
Dienoraščiuose miestas atsiskleidžia ir jai: rodo savo puikius parkus, kad ir sausakimšus žmonių, įstabias šventyklas, pakviečia pasivaišinti vietine virtuve ir pamiklinti pirštus, žaidžiant su lazdelėmis; kartais Pekinas dusina savo futuristiniais pastatais ir autobusų stotimis, dydžio sulig oro uostas, dusina ir smogu – tirštu kaip rūkas bei fotoaparatų blykstėmis, iš po kurių kyšo besišypsantys kinų veidai, nepaliaujantys klausinėti hihowareyouwhereareyoufrom. Miestas vargina ir studentais, tokiais pat ar kiek mažesniais avantiūristais iš Europos, Sakndinavijos ar Afrikos – vardas vardą keičia miesto svečių knygoje.
Kai dienoraščiuose kaktomuša susiduria ir miestas, ir autorė – BUM! Nesusipratimų virtinės ir nuotykiai pasipila it iš gausybės rago.

„Pekino dienoraščiai“ prisotinti aštrios saviironijos ir kandžių replikų Pekino žmonėms (turistams, bendrabučio gyventojams), nesusipratimų ir atradimų. Knygoje nerasite nė vienos fotografijos – bet akys raibuliuos nuo vaizdų gausybės, žodžiais nupieštų žmonių portretų ir miesto, jo užkampių panoramų. (Kam tos fotografijos, kai žodžiai daug raiškesni.)

Jei susigundėte šią knygą paimti į rankas vedini smalsumo rasti lankytinų/nelankytinų vietų sąrašą, sužinoti kur rasti pigiausią nakvynę sausakimšame mieste, išsiaiškinti kiniškos virtuvės paslapčių ar rasti statistinių pseudo pamąstymų apie lietuviams dar neatrastą, bet vis labiau vakarėjantį Pekiną – šiukštu nesilieskite prie knygos, o kyštels drakonas savo galvą, užuodęs jūsų ketinimus, ir nukąs jums ranką.

GRAINYTĖ, Vaiva. Pekino dienoraščiai: esė. – Vilnius: Vaga, 2012. – 256 p.

Čempionų pusryčiai, arba Sudie, juodasis pirmadieni!

Pavadinimas: Čempionų pusryčiai, arba Sudie, juodasis pirmadieni!: [romanas/ Kurt Vonnegut. – Patais. ir papild. leid. – Kaunas, [2006]. – 263, [4] p.

Stebėtina, kaip greitai gali pasikeisti nuomonė apie knygą, kai ją pasiūlo koks pažįstamas perskaityti, sakydamas „gera knyga“. Iš pradžių, apeidama autoriaus knygas dvigubu ratu, paskui pasiėmiau vieną knygą į sterblę ir kelis vakarus turėjau ką veikti.

Apie ką: senas fantastinių knygų rašytojas (autoriaus alter ego) pakviečiamas perskaityti pranešimą viename menų festivalyje, kuriame susipažįsta su garsiu vietos verslininku, kuriam pasimaišęs protas. Verslininkas, perskaitęs vieną autoriaus knygų apie žmones, kurie iš tikrųjų yra robotai, nes tokia Dievo valia, o jis – ne robotas, veikiau – stebėtojas, ir jo misija stebėti viską ir kalbėtis su Dievu.
Istorija būtų paprasta ir beveik niekuo ypatinga: kvaištelėjęs verslininkas uždaromas į psichiatrijos ligoninę, rašytojas, taipogi baigia savo kelionę festivalyje, bet  autorius atsiskleidęs visiems veikėjams, kad yra šio pasakojimo autorius – spragteli pirštais ir dingsta.

Paradoksai: knygų autorius, pasisakantis prieš diskriminaciją ir karą, knygoje plačiai deklaruoja kitokias vertybes  ir dar šaiposi, regis, į ūsus (pvz.: baltaodžių miestelis, iš kurio išvaryti visi juodaodžiai). Tokie paradoksai padaro knygą subtiliai juokingą, o fantastinių knygų rašytojas, padarantis iš kiekvienos smulkmenos apsakymą – dar absurdiškesnis; regis sklaidai puslapius, o istorijos atsiranda tarsi iš niekur ir visų jų centras – kosmosas, planetos ir gamtos kataklizmai ar kitos žmogiškosios ydos, taip būdingos dvidešimt pirmam amžiui: apsirijimas, šiukšlinimas/gamtos išteklių besaikis naudojimas.
Knygą praturtino ir autoriaus pieštos iliustracijos (kai šis knygos pradžioje užsiminė apie moteriškas kelnaites – varčiau knygą skersai išilgai, kol jas radau ir juokiausi).

P.S. Regis, tokiu pačiu pavadinimu yra sukurtas ir filmas. Pasmalsaukit, jei turėsit laiko.

Vertinimas: knyga, savaime, nėra nei bloga, nei gera, mano nuomone, šiek tiek geresnė nei vidutinio lygio. Rašau jai 3 iš 5 galimų. 

Citatos. [1] // Ch. Bukowski “Pragaras skirtas vienišiems”

BUKOWSKI, Charles. Pragaras skirtas vienišiems. Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Kaunas: Kitos knygos, 2007. 128 p.

tai ką, nori tapti rašytoju?

jei nesiveržia iš tavęs
nepaisant nieko,
nedaryk ko.
kol neišsilies neprašytai iš tavo
širdies ir proto, tavo burnos,
tavo vidurių,
nedaryk to.
jei prasėdi valandų valandas
spoksodamas į kompiuterio ekraną
ar susikūprinęs virš
mašinėlės
ieškodamas žodžių,
nedaryk to.
jei rašai dėl pinigų ar
garbės,
nedaryk to.
jei nori įsitempti
į lovą moterų,
nedaryk to.
jei tau reikia sėdėti ir
perrašinėti, perrašinėti,
nedaryk to.
jei vien galvoti apie tai – sunkus darbas,
nerašyk.
jei bandai rašyti
kaip kiti,
pamiršk tai.

jei nori sulaukti staugsimo, besiveržiančio
iš tavęs,
lauk kantriai.
jei taip ir nesulauksi,
užsiimk kitkuo.
jei iš pradžių nori perskaityti tai savo žmonai,
draugui arba draugei,
tėvams ar dar kam nors,
nesi dar pasiruošęs.

nebūk kaip dauguma rašytojų,
nebūk kaip tūkstančiai žmonių,
vadinančių save rašytojais,
nebūk nykus ir nuobodus, ir
pretenzingas, nebūk graužiamas
savimeilės.
pasaulio bibliotekos
numirė iš
nuobodulio
nuo tokių kaip tu.
neprisidėk.
nedaryk to.
kol tai neišsiverš
iš tavo sielos raketa,
kol tylėjimas neims
varyti iš proto ar į
savižudybę, ar žmogžudystę,
nedaryk to.
kol saulė tavo viduje
neims svilinti žarnų,
nedaryk to.

o kai tikrai ateis laikas,
jei esi išrinktasis,
tai atsitiks
savaime ir tęsis tol,
kol mirsi ar tai mirs
tavyje.

kito kelio nėra.

niekada nebuvo. (p. 9 -11)

gailestingumas

nešina padėklu
pro šalį praslenka mergina,
švystelk į dangų obuolį,
pamušk paukštuką,
tegu sugriūva visi pastatai,
apmokė telefono sąskaitą,
tegu Skaistuolės taip ir numiršta,
laukdamos tavo kardo.

sodai knibždėte knibžda.
žmonės vis tikis,
kad elgsies
kaip priimtina,
būsi pastovus tarsi
Viduržemio vandenyno dvokas.

pavargę traukiniai raitosi
po Europą,
išeinu į balkoną,
ir tavo vardas išsprogsta danguje.

įsidedu į kišenę telefono sąskaitą,
sudeginu tavo, Manolete, laišką;
buvai viena iš tų,
kurios priverčia žmones pamiršt
apie mirtį,
stengeisi. (p. 21-22)

kekšei, pavogusiai mano eilėraščius

žmonės sako, kad nereikia į eilėraštį įtraukti
graužaties,
kad reikia būti nešališkam, iš dalies tai tiesa,
bet jėzaumarija,
dingo dvylika eilėraščių, o aš neturiu net kopijų, o tu,
tu turi
ir mano paveikslus, pačius geriausius paveikslus, aš dūstu:
tu ką, nori palaužti mane, kaip ir visi?
kokio velnio nepaėmei pinigų? juk jos paprastai
taip ir padaro,
ištraukia iš girtai kampe susmukusių kelnių.
kitąkart geriau nurėžk dešinę ar paimk penkiasdešimtinę,
tik ne mano eilėraščius.
aš ne Šekspyras,
tik vėliau
jų gali tiesiog nebebūti, nešališkų, kokių tik nori.
kol bomba nukris,
visada atsiras pinigų, kekšių ar girtuoklių,
bet, kaip tarė Dievas,
užsimesdamas koją ant kojos,
aš matau tą vietelę, kur sumeistrauta daugybę poetų,
bet visai nedaug
poezijos. (p. 23)

tai faktas

mes ilsimės
sėdėdami krantinėje
kvailių kompanijoj,
mėgaujamės netikusiu maistu,
pigiu gėrimu,
žvalgomės tarp iš pragaro atklydusių
ponų ir ponių.
kvailių kampanijoj
išmetame lauk
savo dienas
tarsi vienkartines servetėles.

mūsų muzika garsi,
o juokas netikras.

mums nėra ko prarasti,
nebent pačius save.

prisijunkit.
juk jau beveik visas pasaulis
toks kaip mes.

telaimina mus
Dievas.  (p. 51)

kur tai padėti

nekaltink manęs, jei tavo automobilis lūžta greitkelyje.
nekaltink manęs, jei tave paliko žmona.
nekaltink manęs, jei išėjęs kariauti supratai, kad žmonės žudo.

nekaltink manęs, jei praradai ketverius metus balsuodamas
už netinkamą žmogų.
nekaltink manęs, jei kartais nenusiseka seksas.

nekaltink manęs, jei neatsiliepiu į telefono skambučius ir nežiūriu
televizoriaus.

nekaltink manęs dėl savo tėvo.
nekaltink manęs dėl greta esančios bažnyčios.
nekaltink manęs dėl vandenilinės bombos.

kaltink mane, jei tai skaitai.
nekaltink manęs, jei to nesupranti.

nekaltink manęs, kad pasauly prisiveisė žudikų.
nekaltink manęs, jei esi vienas iš jų.
kaltink savo tėvą.
kaltink greta esančia bažnyčią.

nekaltink manęs dėl Kalėdų ar dėl Liepos 4 – osios.
kaltink, po velnių, ką tik nori, bet nekaltink manęs.

nekaltink manęs dėl to, kad neturi namų.
nekaltink manęs dėl 162 beisbolo rungtynių per metus.
nekaltink manęs dėl krepšinio.

nekaltink manęs, jei nenoriu lipti į perpildytą liftą.
nekaltink manęs, jei neturiu herojaus.
nekaltink manęs, jei jo nesusikuriu.

nekaltink manęs, jei sutrinku dėl minios juoko.
nekaltink manęs, kad juokiuosi vienas.

nekaltink manęs, jei sutrinku dėl minios juoko.
nekaltink manęs, kad juokiuosi vienas.

nekaltink manęs, kad uždarau tigrą į narvą.
kaltink mane už tai, kad mano mirtis nebus baisi,

tačiau nekaltink savęs. (p. 65)

nesėdėk po obelim su nieku kitu
tik su manim

protingas pasirinkimas
jau yra pusė kelio
pergalės link.
likusi pusė
įveikiama
abejingumu.

gali sakyti
ką tik nori.
kita vertus,
to daryti
visai neprivalai.

man kažkaip
pavyko
ir viena,
ir kita.

taigi visas
dėl manęs
kylančias problemas
pasilik sau.  (p. 125)