pasiskaitymai

Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. /Ciceronas/

Category: Lietuvių autorių literatūra

Iš antro karto – G. Grušaitė „Neišsipildymas“


Paveikslėlis
Vasarą reikia eiti iš proto, pasakiau sau, ir palengva pamišau, čia pat, prie stalo, po obels šešėliu ir su knyga rankose.

Gabijos Grušaitės „Neišsipildymas“ į mano rankas atgula jau antrą kartą; pirmąjį kartą skaitydama šią knygą – springau žodžiais ir įvaizdžiais, bet nė nestabtelėjusi, kad lengviau suvirškinti , suvalgiau ją per dvi dienas, o paskui, it apspangusi, kartojau: jinai nuostabi, imkit ir skaitykit, privalot perskaityti! Knyga buvo perskaityta, euforija išgaravo, o jos svoris išsisklaidė, liko tik įsigyjimo keturis kartus pigiau džiaugmas.
Antrą kartą šią knygą pasirinkau savo noru, norėdama iš naujo ją atrasti/suprasti, juolab, kad viduje taip ir liko neaišku, kas gi tie neišsipildymai.

Skaityti „Neišsipildymą“ nebuvo lengva, tekstas toks gyvas, vietomis – įmantrus, jos skaitai, regis, viską iš eilės, nė vienos eilutės nepraleidi, o jausmas toks, kad kažko nesupratai iki galo, todėl grįžti atgal ir ieškai raktinio žodžio, atrakinančio suvokimo duris.  Nepaisant sunkumų, tekstas vizualiai įsimenantis: miestų tekstūra, spalvos, skonis, kvapai ir garsai, pasakojamų istorijų šešėliai, gyvenimų iki neišsipildymų bei po neišsipildymų – kontrastai ir paralelės – pakeri, atima žadą, verčia abejingais arba pametusiais galvą.
Šiame romane pasakojama vienos merginos – Rugilės istorija, kuri, it kaleidoskopo paveikslėliai, susideda iš skirtingų dalių ir ilgainiui keičiasi. Istoriją keičia ne tik Rugilė, bet ir jos sutikti žmonės, miestai, kuriuose ši spėjo aplankyti ar palikti tuščius, praeities ir dabarties šmėklos, ateities nebuvimas; istorijos centre – jos ir Ugnės santykiai, visa kita – tik sudedamosios pasakojimo dalys, fonas jų draugystei paryškinti.
Rugilės ir Ugnės santykiai, tai daugiau nei paprasta dviejų merginų draugystė, bet šiek tiek mažiau nei meilė. Tai lyg sielų bičiulystė, pagrįsta nauda ir aukojimusi, šių abiejų merginų neišsipildymais visuose jų istorijose, kurios buvo iki joms susitinkant.

Neišsipildymai čia – tai būsenos/svajonės/sapnai/neįgyvendinti planai/sužlugusios viltys/likimo vingiai ir posūkiai/(įrašykite patys), kurie transformuoja žmogų, paversdami jį be savasties. Apmaudu, bet jie, tarsi nulemti iš anksto.

– – –
Regis, perpratus siužetą, supratus, kas gi tie neišsipildymai ir užvertus knygą, turėtų palengvėti, – deja. Knyga užkrečia apatija ir dirglumu, pasėja viduje lengvą paranojos formą ir kartoja, jog reikia arba išeiti iš proto (kol dar ne vėlu), arba laukti savųjų neišsipildymų kulminacijos.
Ką pasirinksite jūs?

Vaiva Grainytė “Pekino dienoraščiai”

ih2zb01315

Nesu kelionių knygų mėgėja – ar tai brošiūra būtų, nuotraukų albumas, šalies žinynas – krenta tokios knygos man iš rankų ir dažniausiai kelia nuobodulį. Kavinės, parkai, muziejai, statistika ir kainoraščiai, lankytinos – nelankytinos vietos, viešbučių bordeliai ir vietinės reikšmės įžymybės, apkarstytos turistų fotoaparatų it kalėdinės eglutės – ne man; dažniausiai tokie dalykai iššaukia irzulį ir apmaudą: „norėčiau, bet negaliu…“ (regis, tokios emocijos yra įteigiamos kelionių vadovuose). V. Grainytės „Pekino dienoraščiai“ – kitokia kelionių/patirčių knyga, kurioje raizgosi prieš akis hieroglifai, murkia auksiniai drakonai, o smogas net tarp eilučių graužia akis taip pat, kaip tie kinų būriai, lipantys ant kojų metro stotyje.

Vaiva Grainytė – poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė, „Pekino dienoraščiuose“ aprašo savo studijų Kinijoje įspūdžius“. Studijos Kinijoje – avantiūra, į kurią autorė puolė stačia galva ir plačiai atmerktomis akimis bei nemokanti tos kapotą paukščių ulbesį primenančios kalbos (šia jos naująja patirtimi stebisi ne tik ji pati, o ir klasės draugai, bendrabučio bičiuliai).
Už „Pekino dienoraščių“ slepiasi kitoks klimatas, kitokia gamta, kitoks maistas, kitokia medicina, kitokie žmonės – ir visi šie žodžiai, tai tik sinonimai tam didžiuliam miestui, kurį bandė atrasti autorė.

Nors knyga sudaryta iš esė kūrinių, šie persipina su intymiu dienoraščio stiliumi, kuriame autorė atsiskleidžia miestui: ir melancholijoje paskendusią matome ją, besižavinčia didžiule (kaip ir pats Pekinas) mėnulio pilnatimi bei besiilginčią Lietuvos Nidos ir jaukių pušų, įsispyrusių į smėlio kopų batelius, ir nusiplūkusią, pasimetusią metro raizgalynėje ar pasiklydusią žmonių minioje, kuri nuneša ją tai į vieną, tai į kitą pusę, nepriklausomai nuo jos norų.
Dienoraščiuose miestas atsiskleidžia ir jai: rodo savo puikius parkus, kad ir sausakimšus žmonių, įstabias šventyklas, pakviečia pasivaišinti vietine virtuve ir pamiklinti pirštus, žaidžiant su lazdelėmis; kartais Pekinas dusina savo futuristiniais pastatais ir autobusų stotimis, dydžio sulig oro uostas, dusina ir smogu – tirštu kaip rūkas bei fotoaparatų blykstėmis, iš po kurių kyšo besišypsantys kinų veidai, nepaliaujantys klausinėti hihowareyouwhereareyoufrom. Miestas vargina ir studentais, tokiais pat ar kiek mažesniais avantiūristais iš Europos, Sakndinavijos ar Afrikos – vardas vardą keičia miesto svečių knygoje.
Kai dienoraščiuose kaktomuša susiduria ir miestas, ir autorė – BUM! Nesusipratimų virtinės ir nuotykiai pasipila it iš gausybės rago.

„Pekino dienoraščiai“ prisotinti aštrios saviironijos ir kandžių replikų Pekino žmonėms (turistams, bendrabučio gyventojams), nesusipratimų ir atradimų. Knygoje nerasite nė vienos fotografijos – bet akys raibuliuos nuo vaizdų gausybės, žodžiais nupieštų žmonių portretų ir miesto, jo užkampių panoramų. (Kam tos fotografijos, kai žodžiai daug raiškesni.)

Jei susigundėte šią knygą paimti į rankas vedini smalsumo rasti lankytinų/nelankytinų vietų sąrašą, sužinoti kur rasti pigiausią nakvynę sausakimšame mieste, išsiaiškinti kiniškos virtuvės paslapčių ar rasti statistinių pseudo pamąstymų apie lietuviams dar neatrastą, bet vis labiau vakarėjantį Pekiną – šiukštu nesilieskite prie knygos, o kyštels drakonas savo galvą, užuodęs jūsų ketinimus, ir nukąs jums ranką.

GRAINYTĖ, Vaiva. Pekino dienoraščiai: esė. – Vilnius: Vaga, 2012. – 256 p.

K. Sabaliauskaitė “Silva Rerum”

Image

SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva Rerum (l d.) . [Romanas]. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 286 p.

Ką galima papasakoti apie vieną populiariausių pastarųjų metų knygą, apie kurią kalbos vis dar netyla? – Galima pasidžiaugti, kad ji pagaliau pateko į mano rankas: užlenktais puslapiais, nučiupinėtu viršeliu. Verta buvo jos laukti tris mėnesius bibliotekos eilėse.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta 16 – 18 a. populiari, iš kartos į kartą perduodama savaraštė Lietuvos bajorų „šeimos knyga“.
K. Sabaliauskaitė subtiliai ir meistriškai perteikia knygą knygoje – šiame kūrinyje figūruoja ne tik silva rerum knygos įvaizdis, kaip visos istorijos pagrindinė ašis/intriga, bet ir kiti ne mažiau svarbūs įvykiai, kurie nesugulę į bajorų „šeimos knygą“, praskleidžia Jono Motiejaus šeimos istorijos užsklandą, kuri pirmojoje dalyje praskleidžiama tik tiek, kad atidus skaitytojas, nepraleisdamas pro akis nė vienos detalės, užčiuptų siūlo galą, kuris atrandamas…tik knygos pabaigoje.
Knyga intelektuali ir vizuali, malonumas ne tik protui, o ir akims; gausu joje istorinių detalių, retesnių žodžių/įvaizdžių, kurie pastabomis nugula į puslapio apačią, praturtindami skaitytoją istorinėmis žiniomis. Džiugina ir tai, kad knygoje atgyja ir senasis Vilnius – toks gyvas, toks gražus, jog norisi knygą pasiimti vietoj žemėlapio ir paieškoti kur koks skersgatvis persipynė su istorijos personažais; atgyja knygoje ir senosios Vilniaus legendos.

Personažai „Silva Rerum“ – skirtingi, kiekvienas turintis ryškų charakterį ir savą istoriją, kurią ir papasakoja, nors jų pėdsakai ir išsimėtę po knygos puslapius.
Ypatingai sužavėjo mane Jonas Kirdėjus – išsilavinęs, intelektualus ir pasalūniškas, beprotiškai gražus ir gaivalingas, dažniau nelaimingas, nei laimingas ir kariaujantis su savais demonais.
(Demonai, prietarai – taipogi dar vienas įdomus ir dėmesį atkreipiantis aspektas.)

Kad ir kokius susižavėjimo šūksnius skanduočiau šiai knygai, ją buvo gana nelengva skaityti – ištęstos pastraipos, smulkūs aprašymai, duodantys peno vaizduotei. Taip galima ir paklysti, tad rekomenduočiau knygą skaityti vienu ar dviem prisėdimais, nes atitolti jinai tikrai neleis, o ir iš rankų nekris tol, kol nebus užverstas paskutinis puslapis.

Išvada –  daugiasluoksnis, intelektualus ir vientisas romanas, pagardintas subtiliu humoro ir ironijos prieskoniu.

ŠILEIKA, Antanas. Pogrindis. [romanas]. Iš anglų k. vertė Irma Šlekytė. Vilnius: Versus Aureus, 2012. 288 p.

Image

Antanas Šileika – žinomas lietuvių kilmės Kanados rašytojas, į svečius pas mane užsuka jau antrą kartą (pirmą kartą – su romanu „Bronzinė moteris“; Iš anglų kalbos vertė Gitana Stonienė. Vilnius: Versus Aureus, 2010. 352 p.) Šį kartą į mano rankas pakliuvo antroji jo knyga, jautriai ir sykiu paprastai pasakojanti apie pogrindinį pasipriešinimą okupuotoje Lietuvoje pokario metais.

Nesu mėgėja knygų, kuriose žongliruojama istorinėmis temomis, kurios dar nesugijusiomis žaizdomis atsišaukia į mus pačius. Tačiau autorius, išsižadėjęs sentimentalaus ir graudaus lyrizmo, paprastai, o kartu ir nuoširdžiai bei atvirai pasakoja jauno partizano Luko gyvenimo ir meilės istoriją, abu šie dalykai susipynę, abu egzistuoja ir pogrindyje, kur regis, nei meilei, nei gyvenimui nėra vietos, nes pirmosios privalai atsisakyti, kad išliktum budrus ir šaltas, o pastarasis neįmanomas, nes tavo gyvenimas bet kada gali nutrūkti, o tu esi davęs priesaką –
gyvybę paaukoti už savo šalį.

Te autorius neįsižeidžia, bet knyga gali tarpininkauti istorijos pamokose – kaip papildomos literatūros šaltinis ir papildyti istorinius šaltinius literatūrinėmis įžvalgomis.
Vis dėlto, knyga išties gera. Rekomenduoju perskaityti.