pasiskaitymai

Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. /Ciceronas/

Month: May, 2013

Akmenų spardymas: Torbjornas Flygtas – Akmenų spardytojas

Paveikslėlis

Autorius: Torbjornas Flygtas (Torbjom Flygt, g. 1964)

Debiutas: 1995 m., knyga “Ilgiausia akimirka”

Šlovė: 2001 m., knyga “Akmenų spardytojas”; už šią knygą autorius apdovanotas svarbiausia Švedijos literatūros premija Augustpriset (Augusto premija). Tais pačiais metais Švedijos knygų asociacija šią knygą išrinko geriausiu metų romanu.

Viename televizijos laidos anonse vis šmėsčioja moteris, sakydama: „aš noriu skaityti tik geras knygas, klausytis tik geros muzikos, žiūrėti tik gerus filmus <…>“
Aš galiu tik pasidžiaugti, kad į mano rankas atsitiktinumo būdu patenkančios knygos – išties yra geros visomis prasmėmis – perskaičius jas, visada kažkas užsilieka viduje, ne tik išrašytos citatos ar kuriami reklaminiai ditirambai autoriui. Tai kažkas daugiau – taip formuojasi skonio receptoriai literatūrai. Norint duoti paskatą šiems atsirasti, siūlau į rankas pasiimti T. Flygt knygą „Akmenų spardytojas“, nepaliksinčią abejingų.

T. Flygto knyga „Akmenų spardytojas“ – tai knyga, žavinti savo paprastumu: joje nerasite minimalizmo ir eksperimentų, į kuriuos taip linksta jaunoji Švedijos rašytojų karta, taip pat nerasite stebuklingų siužetų, neįprastų personažų, džiuginusių jūsų vaikystėje, kai tėvų rankose sklaidėte Švedijos kultūrinio literatūrinio paveldo  autorių knygas.
Įstabiausia yra tai, jog „Akmenų spardytojas“ pakeri tradiciniu, siužetiniu pasakojimu, subtiliu humoro jausmu ir veikėjais, su kurių prototipais neretai prasilenkiate gatvėje, nė nestabtelėję.

Akmenų spardytojas“ – tai pasakojimas apie paprastą švedų Kraftų šeimą: apie Juhaną, jo vienišą, bet gabią seserį Moniką ir jų motiną, besiplėšančią kojinių fabrike, kol šis uždaromas.
Kartu, tai yra ir pasakojimas apie tai, kaip sunku yra peržengti save ir kartu žingsniuoti į priekį, kai vienas po kito tau kelią pastoja didesni ar mažesni gyvenimo numesti akmenys, kuriuos arba turi peržengti, arba turi suskaldyti, kad galėtum žengti toliau: „Tvirtai įsikibęs į vairą aš spardau priešais save akmenis, akmenis, kurie vadinasi Persgordas, Porsfyras, Palinas, Folkė, Lundblandas, Olenas, Ehrensverdas, dabar jie vadinasi Šarlotė, ir kai spiriu į vieną, tai drauge spiriu ir į visus kitus, nuo jų nepabėgsi, esi gimęs akmenspardžiu, kilęs iš akmenspardžių klasės, akmenspardžiams visuomet ir priklausysi, nes kad ir kiek spardai ir bandai išsilaisvinti, visuomet ant kelio gulės gausybė akmenų, suverstas akmenų kalnas, nesvarbu kuria kryptimi bandai patraukti.“ (449 p.)

Lionel Shriver – Pasikalbėkime apie Keviną

Paveikslėlis
Shriver, Lionel. Pasikalbėkime apie Keviną : romanas; iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. – Vilnius: Alma litera, 2012. – 472 p.

<…>  – maniau, kad nebeįstengsiu nei baisėtis, nei skaudintis. Matyt, taip dažnai apsigaunama, kai manoma, jog esi jau taip sužalota, kad pati žala, tokia visuotinė, tave apsaugo. (p.16)

Šis romanas pradedamas E. Bombeck citata – „Tavo meilės vaikui labiausiai reikia tada, kai jis mažiausiai jos vertas“, ir tik perskaičius šią knygą, nejučia sudvejoji, ar tikrai?

Romanas „Pasikalbėkime apie Keviną“ – Kevino motinos, Evos Kačiadurian laiškai, skirti jos mirusiam vyrui Franklinui; juose moteris atvirai ir nuoširdžiai, išvengdama sentimentalumo, pasakoja judviejų šeimos istoriją, kurios centru neišvengiamai tampa Kevinas.
Laimingai ištekėjusi ir po ilgų dvejonių pasiryžusi pastoti Eva, ilgainiui pajunta, jog nėra pasiruošusi motinystei, bet vis dėlto, gimus sūnui, ji stengiasi būti gera motina. Mažasis Kevinas, tarsi devynis mėnesius jutęs motinos dvejones, nuo pat pirmųjų dienų atstumia visas jos pastangas ir ūgtelėjęs, atranda vis išradingesnių būdų terorizuoti motiną.
Įtampa, brendusi, tarp judviejų, netikėtai prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Vaikinas padaro tai, kas sunaikina jo šeimos gyvenimą iki šešioliktojo gimtadienio išvakarių, ir viską, kas likę po šio įvykio, Eva bando atgaline tvarka sudėlioti ir paklausti kodėl?

Knyga klausė: ar tikrai motinos nemeilė atsiliepia vaiko psichologinei raidai, darydama įtaką jo tolesniam gyvenimui? Ar vaikas išdrįstų ir galėtų šitaip sunaikinti dalį savo šeimos, jei taip, tai kodėl? Atsakymų aš joje neradau, tik neišmatuojamą motinos meilę.