Iš antro karto – G. Grušaitė „Neišsipildymas“

by butaforiniaidievai


Paveikslėlis
Vasarą reikia eiti iš proto, pasakiau sau, ir palengva pamišau, čia pat, prie stalo, po obels šešėliu ir su knyga rankose.

Gabijos Grušaitės „Neišsipildymas“ į mano rankas atgula jau antrą kartą; pirmąjį kartą skaitydama šią knygą – springau žodžiais ir įvaizdžiais, bet nė nestabtelėjusi, kad lengviau suvirškinti , suvalgiau ją per dvi dienas, o paskui, it apspangusi, kartojau: jinai nuostabi, imkit ir skaitykit, privalot perskaityti! Knyga buvo perskaityta, euforija išgaravo, o jos svoris išsisklaidė, liko tik įsigyjimo keturis kartus pigiau džiaugmas.
Antrą kartą šią knygą pasirinkau savo noru, norėdama iš naujo ją atrasti/suprasti, juolab, kad viduje taip ir liko neaišku, kas gi tie neišsipildymai.

Skaityti „Neišsipildymą“ nebuvo lengva, tekstas toks gyvas, vietomis – įmantrus, jos skaitai, regis, viską iš eilės, nė vienos eilutės nepraleidi, o jausmas toks, kad kažko nesupratai iki galo, todėl grįžti atgal ir ieškai raktinio žodžio, atrakinančio suvokimo duris.  Nepaisant sunkumų, tekstas vizualiai įsimenantis: miestų tekstūra, spalvos, skonis, kvapai ir garsai, pasakojamų istorijų šešėliai, gyvenimų iki neišsipildymų bei po neišsipildymų – kontrastai ir paralelės – pakeri, atima žadą, verčia abejingais arba pametusiais galvą.
Šiame romane pasakojama vienos merginos – Rugilės istorija, kuri, it kaleidoskopo paveikslėliai, susideda iš skirtingų dalių ir ilgainiui keičiasi. Istoriją keičia ne tik Rugilė, bet ir jos sutikti žmonės, miestai, kuriuose ši spėjo aplankyti ar palikti tuščius, praeities ir dabarties šmėklos, ateities nebuvimas; istorijos centre – jos ir Ugnės santykiai, visa kita – tik sudedamosios pasakojimo dalys, fonas jų draugystei paryškinti.
Rugilės ir Ugnės santykiai, tai daugiau nei paprasta dviejų merginų draugystė, bet šiek tiek mažiau nei meilė. Tai lyg sielų bičiulystė, pagrįsta nauda ir aukojimusi, šių abiejų merginų neišsipildymais visuose jų istorijose, kurios buvo iki joms susitinkant.

Neišsipildymai čia – tai būsenos/svajonės/sapnai/neįgyvendinti planai/sužlugusios viltys/likimo vingiai ir posūkiai/(įrašykite patys), kurie transformuoja žmogų, paversdami jį be savasties. Apmaudu, bet jie, tarsi nulemti iš anksto.

– – –
Regis, perpratus siužetą, supratus, kas gi tie neišsipildymai ir užvertus knygą, turėtų palengvėti, – deja. Knyga užkrečia apatija ir dirglumu, pasėja viduje lengvą paranojos formą ir kartoja, jog reikia arba išeiti iš proto (kol dar ne vėlu), arba laukti savųjų neišsipildymų kulminacijos.
Ką pasirinksite jūs?