pasiskaitymai

Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. /Ciceronas/

Month: June, 2013

Iš antro karto – G. Grušaitė „Neišsipildymas“


Paveikslėlis
Vasarą reikia eiti iš proto, pasakiau sau, ir palengva pamišau, čia pat, prie stalo, po obels šešėliu ir su knyga rankose.

Gabijos Grušaitės „Neišsipildymas“ į mano rankas atgula jau antrą kartą; pirmąjį kartą skaitydama šią knygą – springau žodžiais ir įvaizdžiais, bet nė nestabtelėjusi, kad lengviau suvirškinti , suvalgiau ją per dvi dienas, o paskui, it apspangusi, kartojau: jinai nuostabi, imkit ir skaitykit, privalot perskaityti! Knyga buvo perskaityta, euforija išgaravo, o jos svoris išsisklaidė, liko tik įsigyjimo keturis kartus pigiau džiaugmas.
Antrą kartą šią knygą pasirinkau savo noru, norėdama iš naujo ją atrasti/suprasti, juolab, kad viduje taip ir liko neaišku, kas gi tie neišsipildymai.

Skaityti „Neišsipildymą“ nebuvo lengva, tekstas toks gyvas, vietomis – įmantrus, jos skaitai, regis, viską iš eilės, nė vienos eilutės nepraleidi, o jausmas toks, kad kažko nesupratai iki galo, todėl grįžti atgal ir ieškai raktinio žodžio, atrakinančio suvokimo duris.  Nepaisant sunkumų, tekstas vizualiai įsimenantis: miestų tekstūra, spalvos, skonis, kvapai ir garsai, pasakojamų istorijų šešėliai, gyvenimų iki neišsipildymų bei po neišsipildymų – kontrastai ir paralelės – pakeri, atima žadą, verčia abejingais arba pametusiais galvą.
Šiame romane pasakojama vienos merginos – Rugilės istorija, kuri, it kaleidoskopo paveikslėliai, susideda iš skirtingų dalių ir ilgainiui keičiasi. Istoriją keičia ne tik Rugilė, bet ir jos sutikti žmonės, miestai, kuriuose ši spėjo aplankyti ar palikti tuščius, praeities ir dabarties šmėklos, ateities nebuvimas; istorijos centre – jos ir Ugnės santykiai, visa kita – tik sudedamosios pasakojimo dalys, fonas jų draugystei paryškinti.
Rugilės ir Ugnės santykiai, tai daugiau nei paprasta dviejų merginų draugystė, bet šiek tiek mažiau nei meilė. Tai lyg sielų bičiulystė, pagrįsta nauda ir aukojimusi, šių abiejų merginų neišsipildymais visuose jų istorijose, kurios buvo iki joms susitinkant.

Neišsipildymai čia – tai būsenos/svajonės/sapnai/neįgyvendinti planai/sužlugusios viltys/likimo vingiai ir posūkiai/(įrašykite patys), kurie transformuoja žmogų, paversdami jį be savasties. Apmaudu, bet jie, tarsi nulemti iš anksto.

– – –
Regis, perpratus siužetą, supratus, kas gi tie neišsipildymai ir užvertus knygą, turėtų palengvėti, – deja. Knyga užkrečia apatija ir dirglumu, pasėja viduje lengvą paranojos formą ir kartoja, jog reikia arba išeiti iš proto (kol dar ne vėlu), arba laukti savųjų neišsipildymų kulminacijos.
Ką pasirinksite jūs?

Elizabeth Susan Phillips – Netikėtos Izabelės atostogos.

Paveikslėlis

Phillips, Susan Elizabeth. Netikėtos Izabelės atostogos: romanas; iš anglų kalbos vertė Elžbieta Filipavičiūtė. – Vilnius, 2007. – 383, [1] p. – (Laisvalaikio parkas)

Tai toks romanas, kuris susirango ant naktinio stalelio miegamajame ar rankinės dugne ir laukia savo eilės; jis neįpareigoja, greičiau – atpalaiduoja, išlaisvina vaizduotę ir kelioms valandoms prikausto taip, jog jį tikrai norisi rekomenduoti draugei, tarstelint: kai turėsi laisvo laiko…
Romano „Izabelės atostogo“ siužetas paprastas: išsilavinusi ir graži moteris, garsi psichologė netenka savo garsaus vardo dėl buhalterio finansinių machinacijų ir nutarusi viską pamiršti, to pasekoje – ir viską pradėti iš naujo, išsinuomoja dailų namelį kažkur Toskanoje ir nutaria ten pailsėti nuo visko. Šio namelio savininkas – beprotiškai seksualus aktorius, taipogi ieško sau ramybės ir netyčia susiduria su psichologe, visiškai netikėtomis aplinkybėmis…
Kad viskas nebūtų taip aišku ir nuspręsta iš anksto, romano veikėjus kankina jų pačių demonai: praeities košmarai, ateities nebuvimas, kompleksai ir stereotipai. Jie ieško savęs, o kartu žaidžia ir stumdami vienas kitą toliau nuo savęs, kursto geismą.
„Izabelės atostogos“ nėra toks lėkštas meilės romanas, koks gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nors siužetas ir veikėjai kiek šabloniški. Jame nestinga nei humoro jausmo, nei pikantiškų sekso scenų ir jis gali tapti vienu iš netikėtų jūsų atostogų sudedamųjų komponentų.

Intymūs pokalbiai dviese: Jens Christian Grøndahl – Luka.

Paveikslėlis

„Tais kartais, kai ji patikėdavo jam savo gyvenimo istoriją, jos žodžiai būdavo kaip telegramos iš tolimos vietos apie tolimus įvykius, kuriuos jis šiaip taip bandė įsivaizduoti. Ji gulėdavo lovoje priešais jį ir pasakodavo apie vaikystę ir pažintus vyrus, apie laiką, kai buvo nusivylusi arba laiminga, apie tai, ko bijojo ir ko vylėsi, tačiau paties gyvenimo jis nepasiekdavo, lygiai kaip neįžvelgdavo, kas slypi už jos veido. Galbūt ji jam ne viską papasakojo. Tikriausiai daug ką nutylėdavo, ne viskas tilpdavo jos žodžiuose, o jis nežinodavo, ko reikėtų klausti. Ilgainiui jie vis mažiau kits kitą klausinėdavo.“ (p.187)

Grøndahl, Jens Christian: Luka. Iš danų kalbos vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma litera, 2004. – 333 p. (XX amžiaus aukso fondas)

Prieš mamai išvykstant, į jos rankinę įdėjau šio autoriaus knygą „Spalio tylėjimas“, sau pasilikdama „Luką“, nes ši buvo storesnė, o tai, išvertus iš mano kalbos, reiškia, jog skaitymo malonumo (arba nemalonumo) bus daugiau.
O malonumo skaitant „Luką“ tikrai buvo: paprasta (bet ne prasta!) teksto tekstūra buvo suvyta iš skandinaviško subtilumo, kuris tai jautriai, tai akiplėšiškai išrengdavo pagrindinius veikėjus bei jų poelgius ir palikdavo juos akistaton vienas prieš vieną; šį keisdavo atvira ironija, o į darną sujungdavo – muzika: intymiai ir jautriai, nušlifuojant paskutinius istorijos kampus.
Skaitant šią knygą jautiesi taip, tarsi trečias nereikalingas, nes joje kalbasi du žmonės – į provincijos ligoninę atvykęs gabus gydytojas Robertas bei jo paciente tapusi talentinga aktorė – Luka. Jų pokalbis toks intymus, atviras, kartais – įžūliai ironiškas, kad susigėsti kažkur ties knygos viduriu, pamanęs, jog galbūt nederėtų slapčia klausytis (skaityti), bet smalsumas veda į priekį, jauste jauti, kad privalai sužinoti, kuo visa tai baigsis ir, ar vis dėlto baigsis jų ryšys, išsipasakojus vienas kitam.
Knygoje man šiek tiek pritrūko pabaigos (autorius savavališkai taip nusprendė ar aš kažką praleidau?), bet „Luka“ patiks visiems tiems, kam nesvetimos artumo paieškos, XX amžiaus žmogaus meilės, santuokos, savo buvimo prasmės ieškojimas, taipogi, ji įtrauks ir tuos, kurie neabejingi teatro pasaulio užkulisiams.