pasiskaitymai

Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. /Ciceronas/

Category: Užsienio autorių literatūra

Elizabeth Susan Phillips – Netikėtos Izabelės atostogos.

Paveikslėlis

Phillips, Susan Elizabeth. Netikėtos Izabelės atostogos: romanas; iš anglų kalbos vertė Elžbieta Filipavičiūtė. – Vilnius, 2007. – 383, [1] p. – (Laisvalaikio parkas)

Tai toks romanas, kuris susirango ant naktinio stalelio miegamajame ar rankinės dugne ir laukia savo eilės; jis neįpareigoja, greičiau – atpalaiduoja, išlaisvina vaizduotę ir kelioms valandoms prikausto taip, jog jį tikrai norisi rekomenduoti draugei, tarstelint: kai turėsi laisvo laiko…
Romano „Izabelės atostogo“ siužetas paprastas: išsilavinusi ir graži moteris, garsi psichologė netenka savo garsaus vardo dėl buhalterio finansinių machinacijų ir nutarusi viską pamiršti, to pasekoje – ir viską pradėti iš naujo, išsinuomoja dailų namelį kažkur Toskanoje ir nutaria ten pailsėti nuo visko. Šio namelio savininkas – beprotiškai seksualus aktorius, taipogi ieško sau ramybės ir netyčia susiduria su psichologe, visiškai netikėtomis aplinkybėmis…
Kad viskas nebūtų taip aišku ir nuspręsta iš anksto, romano veikėjus kankina jų pačių demonai: praeities košmarai, ateities nebuvimas, kompleksai ir stereotipai. Jie ieško savęs, o kartu žaidžia ir stumdami vienas kitą toliau nuo savęs, kursto geismą.
„Izabelės atostogos“ nėra toks lėkštas meilės romanas, koks gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nors siužetas ir veikėjai kiek šabloniški. Jame nestinga nei humoro jausmo, nei pikantiškų sekso scenų ir jis gali tapti vienu iš netikėtų jūsų atostogų sudedamųjų komponentų.

Intymūs pokalbiai dviese: Jens Christian Grøndahl – Luka.

Paveikslėlis

„Tais kartais, kai ji patikėdavo jam savo gyvenimo istoriją, jos žodžiai būdavo kaip telegramos iš tolimos vietos apie tolimus įvykius, kuriuos jis šiaip taip bandė įsivaizduoti. Ji gulėdavo lovoje priešais jį ir pasakodavo apie vaikystę ir pažintus vyrus, apie laiką, kai buvo nusivylusi arba laiminga, apie tai, ko bijojo ir ko vylėsi, tačiau paties gyvenimo jis nepasiekdavo, lygiai kaip neįžvelgdavo, kas slypi už jos veido. Galbūt ji jam ne viską papasakojo. Tikriausiai daug ką nutylėdavo, ne viskas tilpdavo jos žodžiuose, o jis nežinodavo, ko reikėtų klausti. Ilgainiui jie vis mažiau kits kitą klausinėdavo.“ (p.187)

Grøndahl, Jens Christian: Luka. Iš danų kalbos vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma litera, 2004. – 333 p. (XX amžiaus aukso fondas)

Prieš mamai išvykstant, į jos rankinę įdėjau šio autoriaus knygą „Spalio tylėjimas“, sau pasilikdama „Luką“, nes ši buvo storesnė, o tai, išvertus iš mano kalbos, reiškia, jog skaitymo malonumo (arba nemalonumo) bus daugiau.
O malonumo skaitant „Luką“ tikrai buvo: paprasta (bet ne prasta!) teksto tekstūra buvo suvyta iš skandinaviško subtilumo, kuris tai jautriai, tai akiplėšiškai išrengdavo pagrindinius veikėjus bei jų poelgius ir palikdavo juos akistaton vienas prieš vieną; šį keisdavo atvira ironija, o į darną sujungdavo – muzika: intymiai ir jautriai, nušlifuojant paskutinius istorijos kampus.
Skaitant šią knygą jautiesi taip, tarsi trečias nereikalingas, nes joje kalbasi du žmonės – į provincijos ligoninę atvykęs gabus gydytojas Robertas bei jo paciente tapusi talentinga aktorė – Luka. Jų pokalbis toks intymus, atviras, kartais – įžūliai ironiškas, kad susigėsti kažkur ties knygos viduriu, pamanęs, jog galbūt nederėtų slapčia klausytis (skaityti), bet smalsumas veda į priekį, jauste jauti, kad privalai sužinoti, kuo visa tai baigsis ir, ar vis dėlto baigsis jų ryšys, išsipasakojus vienas kitam.
Knygoje man šiek tiek pritrūko pabaigos (autorius savavališkai taip nusprendė ar aš kažką praleidau?), bet „Luka“ patiks visiems tiems, kam nesvetimos artumo paieškos, XX amžiaus žmogaus meilės, santuokos, savo buvimo prasmės ieškojimas, taipogi, ji įtrauks ir tuos, kurie neabejingi teatro pasaulio užkulisiams.

Akmenų spardymas: Torbjornas Flygtas – Akmenų spardytojas

Paveikslėlis

Autorius: Torbjornas Flygtas (Torbjom Flygt, g. 1964)

Debiutas: 1995 m., knyga “Ilgiausia akimirka”

Šlovė: 2001 m., knyga “Akmenų spardytojas”; už šią knygą autorius apdovanotas svarbiausia Švedijos literatūros premija Augustpriset (Augusto premija). Tais pačiais metais Švedijos knygų asociacija šią knygą išrinko geriausiu metų romanu.

Viename televizijos laidos anonse vis šmėsčioja moteris, sakydama: „aš noriu skaityti tik geras knygas, klausytis tik geros muzikos, žiūrėti tik gerus filmus <…>“
Aš galiu tik pasidžiaugti, kad į mano rankas atsitiktinumo būdu patenkančios knygos – išties yra geros visomis prasmėmis – perskaičius jas, visada kažkas užsilieka viduje, ne tik išrašytos citatos ar kuriami reklaminiai ditirambai autoriui. Tai kažkas daugiau – taip formuojasi skonio receptoriai literatūrai. Norint duoti paskatą šiems atsirasti, siūlau į rankas pasiimti T. Flygt knygą „Akmenų spardytojas“, nepaliksinčią abejingų.

T. Flygto knyga „Akmenų spardytojas“ – tai knyga, žavinti savo paprastumu: joje nerasite minimalizmo ir eksperimentų, į kuriuos taip linksta jaunoji Švedijos rašytojų karta, taip pat nerasite stebuklingų siužetų, neįprastų personažų, džiuginusių jūsų vaikystėje, kai tėvų rankose sklaidėte Švedijos kultūrinio literatūrinio paveldo  autorių knygas.
Įstabiausia yra tai, jog „Akmenų spardytojas“ pakeri tradiciniu, siužetiniu pasakojimu, subtiliu humoro jausmu ir veikėjais, su kurių prototipais neretai prasilenkiate gatvėje, nė nestabtelėję.

Akmenų spardytojas“ – tai pasakojimas apie paprastą švedų Kraftų šeimą: apie Juhaną, jo vienišą, bet gabią seserį Moniką ir jų motiną, besiplėšančią kojinių fabrike, kol šis uždaromas.
Kartu, tai yra ir pasakojimas apie tai, kaip sunku yra peržengti save ir kartu žingsniuoti į priekį, kai vienas po kito tau kelią pastoja didesni ar mažesni gyvenimo numesti akmenys, kuriuos arba turi peržengti, arba turi suskaldyti, kad galėtum žengti toliau: „Tvirtai įsikibęs į vairą aš spardau priešais save akmenis, akmenis, kurie vadinasi Persgordas, Porsfyras, Palinas, Folkė, Lundblandas, Olenas, Ehrensverdas, dabar jie vadinasi Šarlotė, ir kai spiriu į vieną, tai drauge spiriu ir į visus kitus, nuo jų nepabėgsi, esi gimęs akmenspardžiu, kilęs iš akmenspardžių klasės, akmenspardžiams visuomet ir priklausysi, nes kad ir kiek spardai ir bandai išsilaisvinti, visuomet ant kelio gulės gausybė akmenų, suverstas akmenų kalnas, nesvarbu kuria kryptimi bandai patraukti.“ (449 p.)

Lionel Shriver – Pasikalbėkime apie Keviną

Paveikslėlis
Shriver, Lionel. Pasikalbėkime apie Keviną : romanas; iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. – Vilnius: Alma litera, 2012. – 472 p.

<…>  – maniau, kad nebeįstengsiu nei baisėtis, nei skaudintis. Matyt, taip dažnai apsigaunama, kai manoma, jog esi jau taip sužalota, kad pati žala, tokia visuotinė, tave apsaugo. (p.16)

Šis romanas pradedamas E. Bombeck citata – „Tavo meilės vaikui labiausiai reikia tada, kai jis mažiausiai jos vertas“, ir tik perskaičius šią knygą, nejučia sudvejoji, ar tikrai?

Romanas „Pasikalbėkime apie Keviną“ – Kevino motinos, Evos Kačiadurian laiškai, skirti jos mirusiam vyrui Franklinui; juose moteris atvirai ir nuoširdžiai, išvengdama sentimentalumo, pasakoja judviejų šeimos istoriją, kurios centru neišvengiamai tampa Kevinas.
Laimingai ištekėjusi ir po ilgų dvejonių pasiryžusi pastoti Eva, ilgainiui pajunta, jog nėra pasiruošusi motinystei, bet vis dėlto, gimus sūnui, ji stengiasi būti gera motina. Mažasis Kevinas, tarsi devynis mėnesius jutęs motinos dvejones, nuo pat pirmųjų dienų atstumia visas jos pastangas ir ūgtelėjęs, atranda vis išradingesnių būdų terorizuoti motiną.
Įtampa, brendusi, tarp judviejų, netikėtai prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Vaikinas padaro tai, kas sunaikina jo šeimos gyvenimą iki šešioliktojo gimtadienio išvakarių, ir viską, kas likę po šio įvykio, Eva bando atgaline tvarka sudėlioti ir paklausti kodėl?

Knyga klausė: ar tikrai motinos nemeilė atsiliepia vaiko psichologinei raidai, darydama įtaką jo tolesniam gyvenimui? Ar vaikas išdrįstų ir galėtų šitaip sunaikinti dalį savo šeimos, jei taip, tai kodėl? Atsakymų aš joje neradau, tik neišmatuojamą motinos meilę.

ŠILEIKA, Antanas. Pogrindis. [romanas]. Iš anglų k. vertė Irma Šlekytė. Vilnius: Versus Aureus, 2012. 288 p.

Image

Antanas Šileika – žinomas lietuvių kilmės Kanados rašytojas, į svečius pas mane užsuka jau antrą kartą (pirmą kartą – su romanu „Bronzinė moteris“; Iš anglų kalbos vertė Gitana Stonienė. Vilnius: Versus Aureus, 2010. 352 p.) Šį kartą į mano rankas pakliuvo antroji jo knyga, jautriai ir sykiu paprastai pasakojanti apie pogrindinį pasipriešinimą okupuotoje Lietuvoje pokario metais.

Nesu mėgėja knygų, kuriose žongliruojama istorinėmis temomis, kurios dar nesugijusiomis žaizdomis atsišaukia į mus pačius. Tačiau autorius, išsižadėjęs sentimentalaus ir graudaus lyrizmo, paprastai, o kartu ir nuoširdžiai bei atvirai pasakoja jauno partizano Luko gyvenimo ir meilės istoriją, abu šie dalykai susipynę, abu egzistuoja ir pogrindyje, kur regis, nei meilei, nei gyvenimui nėra vietos, nes pirmosios privalai atsisakyti, kad išliktum budrus ir šaltas, o pastarasis neįmanomas, nes tavo gyvenimas bet kada gali nutrūkti, o tu esi davęs priesaką –
gyvybę paaukoti už savo šalį.

Te autorius neįsižeidžia, bet knyga gali tarpininkauti istorijos pamokose – kaip papildomos literatūros šaltinis ir papildyti istorinius šaltinius literatūrinėmis įžvalgomis.
Vis dėlto, knyga išties gera. Rekomenduoju perskaityti.