Sprangumynai: J. Picoult “Gailesntingumas” ir D. Brown “Da Vinčio kodas”

by butaforiniaidievai

o tai buvo tai nutiko
ei džium džium džium
jonas zuikio nepažino ir vilku jį pavadino
ei džium džium džium

Šios dainelės man niekaip nepavyksta išaugti, vos tik apsigaunu, ši suskamba nauju ritmu ir nauja aranžuote mintyse ir aš jau trypčioju, kulnais mišu. Šįkart džium džium rimtu noriu Jums papasakoti apie dvi knygas: J. Picoult „Gailestingumą“ ir D. Brown „Da Vinčio kodą“.
Sunkiai sekėsi jas skaityti, o pagunda apeiti jas lengviausiu keliu (grąžinti atgal į lentyną) – buvo viena didžiausių, deja, stokojant kitų knyginių resursų, privalu buvo susiimti ir užbaigti skaitymo procesą. Ką gi, džiaugiuosi, kad pabaigiau, džiaugiuosi dar labiau, kad vasara irgi kaukši džium džium ritmu ir neilgai trukus, persisvėrusi per rankinės dirželį (it beržas svyrūnėlis, – pridėtų mama), aplankysiu biblioteką ir knygyną venu metu! O iki tol…

J. Picoult – rašytoja, su kuria susiduriu ne pirmą kartą, „Gailestingumas“ – penktoji knyga, įkritusi man į sterblę, viliantis, kad ir ji bus ne ką prastesnė, nei jos pirmtakės („19 minučių“, „Mano sesers globėjas“, „Nykstantys pavidalai“, „Dešimtasis ratas“). Ši knyga, kaip ir kitos autorės knygos, pateikia nestandartinę sitauciją, kurioje privalu rinktis bei teisingai nuspręsti, nes sprendimas turi galios nulemti kitus įvykius. Veikėjai ieško, viliasi, atsiskleidžia ir keičiaisi, o pabaiga nenustebina, veikiau – nuramina įtemptus nervus, užverti knygą ir teisuolio tonu sakai: „kitaip ir būti negalėjo“.
„Gailestingume“ – viskas taip ir vyko: pusbrolis Džeimis, sunkvežimiuku atvežęs prie policijos nuovados savo mylimos žmonos Megės kūną, apkaltintas žmogžudyste, lieka išteisintas ir toks vienišas vienu metu, jog kūktelėti tikrai norisi, ašarą išspausti – irgi. O pakapsčius kiek giliau, suvoki, jog po gailestingumu slypi kiek svarbesnis klausimas: ar pats žmogus pajėgus atlikti Kūrėjo vaidmenį? Ar jam suteikta teisė pasirinkti kada mirti?
Didžiąją knygos dalį sudaro pasvarstymai, jausminiai potepiai, miestelio, kuriame vyksta veiksmas, istorija iki šių dienų, tad aptikusi panašias (ar besikartojančias) vietas, tiesiog praleisdavau ir nekamuodama savęs dar labiau, stumdavausi į preikį. Kita dalis, verta skaityti – tai Džeimio meilės istorija jo velionei žmonai Megei, labai gražūs, vietomis – filosofiški pasvarstymai ir kančios įkainiai čia persipina ir išties griebia už širdies.
Kas norėtų skaityti šią knygą? – Veikiausiai, žmonės, mėgstantys romanus su filosofine potekste.
Kita: Picoult, Jodi. Gailestingumas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 428 p.

D. Brown ir išgirtasis „Da Vinčio kodas“ – ak ir atsidūsti. Gana neblogai sukalta knyga ir tiek. Vertinga, veikiausiai, tik istoriniu požiūriu (istorinių faktų gausa ir butaforijomis), netingintiems siūlau atsiversti ne „Kaip iškoduoti Da Vinčio kodą“, o enciklopedijas ir patikrinti faktus (mano lietuvių kalbos mokytoja išties bandė iškoduoti šią knygą ir buvo nusivylusi, kad pateikiami faktai – tikri), o visa kita – skonio reikalas.
Po „Angelų ir demonų“ bei tokios populiarumo bangos, kurioje kiekvienas galėjo prigerti, iš „Da Vinčio kodo“ tikėjausi šio to daugiau, pavyzdžiui: apimties, siužeto, bet likau nusivylusi – profesorius Lengdonas pajuto simpatiją dar vienai nepažįstamajai, kurią, veikiausiai, matė pirmą ir paskutinį kartą (tai priminė nevykusio romano pabaigą), skaitymą praskaidrino tik atomazga – netikėta, manau, tai  buvo stipriausia knygos dalis.
Kas norėtų skaityti šią knygą? – D. Brown romanų mėgėjai ir tie, kurims vis dar neaišku, kodėl ši knyga buvo tokia populiari.
Kita: Brown, Dan. Da Vinčio kodas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Indrė Žakevičienė. – Kaunas: UAB „Jotema“, 2004. – 368 p.
P.S. „<…> ir jau niekada požiūris į „Paskutinę vakarienę“ nebus toks pats kaip anksčiau.“ Ž The Christian science monitor – jei Jūs juokiatės kartu su manimi, vadinasi, mūsųs nuomonės dėl šios knygos sutampa. 

Paveikslėlis

Paveikslėlis