Akmenų spardymas: Torbjornas Flygtas – Akmenų spardytojas

by butaforiniaidievai

Paveikslėlis

Autorius: Torbjornas Flygtas (Torbjom Flygt, g. 1964)

Debiutas: 1995 m., knyga “Ilgiausia akimirka”

Šlovė: 2001 m., knyga “Akmenų spardytojas”; už šią knygą autorius apdovanotas svarbiausia Švedijos literatūros premija Augustpriset (Augusto premija). Tais pačiais metais Švedijos knygų asociacija šią knygą išrinko geriausiu metų romanu.

Viename televizijos laidos anonse vis šmėsčioja moteris, sakydama: „aš noriu skaityti tik geras knygas, klausytis tik geros muzikos, žiūrėti tik gerus filmus <…>“
Aš galiu tik pasidžiaugti, kad į mano rankas atsitiktinumo būdu patenkančios knygos – išties yra geros visomis prasmėmis – perskaičius jas, visada kažkas užsilieka viduje, ne tik išrašytos citatos ar kuriami reklaminiai ditirambai autoriui. Tai kažkas daugiau – taip formuojasi skonio receptoriai literatūrai. Norint duoti paskatą šiems atsirasti, siūlau į rankas pasiimti T. Flygt knygą „Akmenų spardytojas“, nepaliksinčią abejingų.

T. Flygto knyga „Akmenų spardytojas“ – tai knyga, žavinti savo paprastumu: joje nerasite minimalizmo ir eksperimentų, į kuriuos taip linksta jaunoji Švedijos rašytojų karta, taip pat nerasite stebuklingų siužetų, neįprastų personažų, džiuginusių jūsų vaikystėje, kai tėvų rankose sklaidėte Švedijos kultūrinio literatūrinio paveldo  autorių knygas.
Įstabiausia yra tai, jog „Akmenų spardytojas“ pakeri tradiciniu, siužetiniu pasakojimu, subtiliu humoro jausmu ir veikėjais, su kurių prototipais neretai prasilenkiate gatvėje, nė nestabtelėję.

Akmenų spardytojas“ – tai pasakojimas apie paprastą švedų Kraftų šeimą: apie Juhaną, jo vienišą, bet gabią seserį Moniką ir jų motiną, besiplėšančią kojinių fabrike, kol šis uždaromas.
Kartu, tai yra ir pasakojimas apie tai, kaip sunku yra peržengti save ir kartu žingsniuoti į priekį, kai vienas po kito tau kelią pastoja didesni ar mažesni gyvenimo numesti akmenys, kuriuos arba turi peržengti, arba turi suskaldyti, kad galėtum žengti toliau: „Tvirtai įsikibęs į vairą aš spardau priešais save akmenis, akmenis, kurie vadinasi Persgordas, Porsfyras, Palinas, Folkė, Lundblandas, Olenas, Ehrensverdas, dabar jie vadinasi Šarlotė, ir kai spiriu į vieną, tai drauge spiriu ir į visus kitus, nuo jų nepabėgsi, esi gimęs akmenspardžiu, kilęs iš akmenspardžių klasės, akmenspardžiams visuomet ir priklausysi, nes kad ir kiek spardai ir bandai išsilaisvinti, visuomet ant kelio gulės gausybė akmenų, suverstas akmenų kalnas, nesvarbu kuria kryptimi bandai patraukti.“ (449 p.)