pasiskaitymai

Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. /Ciceronas/

K. Sabaliauskaitė “Silva Rerum”

Image

SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva Rerum (l d.) . [Romanas]. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 286 p.

Ką galima papasakoti apie vieną populiariausių pastarųjų metų knygą, apie kurią kalbos vis dar netyla? – Galima pasidžiaugti, kad ji pagaliau pateko į mano rankas: užlenktais puslapiais, nučiupinėtu viršeliu. Verta buvo jos laukti tris mėnesius bibliotekos eilėse.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta 16 – 18 a. populiari, iš kartos į kartą perduodama savaraštė Lietuvos bajorų „šeimos knyga“.
K. Sabaliauskaitė subtiliai ir meistriškai perteikia knygą knygoje – šiame kūrinyje figūruoja ne tik silva rerum knygos įvaizdis, kaip visos istorijos pagrindinė ašis/intriga, bet ir kiti ne mažiau svarbūs įvykiai, kurie nesugulę į bajorų „šeimos knygą“, praskleidžia Jono Motiejaus šeimos istorijos užsklandą, kuri pirmojoje dalyje praskleidžiama tik tiek, kad atidus skaitytojas, nepraleisdamas pro akis nė vienos detalės, užčiuptų siūlo galą, kuris atrandamas…tik knygos pabaigoje.
Knyga intelektuali ir vizuali, malonumas ne tik protui, o ir akims; gausu joje istorinių detalių, retesnių žodžių/įvaizdžių, kurie pastabomis nugula į puslapio apačią, praturtindami skaitytoją istorinėmis žiniomis. Džiugina ir tai, kad knygoje atgyja ir senasis Vilnius – toks gyvas, toks gražus, jog norisi knygą pasiimti vietoj žemėlapio ir paieškoti kur koks skersgatvis persipynė su istorijos personažais; atgyja knygoje ir senosios Vilniaus legendos.

Personažai „Silva Rerum“ – skirtingi, kiekvienas turintis ryškų charakterį ir savą istoriją, kurią ir papasakoja, nors jų pėdsakai ir išsimėtę po knygos puslapius.
Ypatingai sužavėjo mane Jonas Kirdėjus – išsilavinęs, intelektualus ir pasalūniškas, beprotiškai gražus ir gaivalingas, dažniau nelaimingas, nei laimingas ir kariaujantis su savais demonais.
(Demonai, prietarai – taipogi dar vienas įdomus ir dėmesį atkreipiantis aspektas.)

Kad ir kokius susižavėjimo šūksnius skanduočiau šiai knygai, ją buvo gana nelengva skaityti – ištęstos pastraipos, smulkūs aprašymai, duodantys peno vaizduotei. Taip galima ir paklysti, tad rekomenduočiau knygą skaityti vienu ar dviem prisėdimais, nes atitolti jinai tikrai neleis, o ir iš rankų nekris tol, kol nebus užverstas paskutinis puslapis.

Išvada –  daugiasluoksnis, intelektualus ir vientisas romanas, pagardintas subtiliu humoro ir ironijos prieskoniu.

G. Morkūnas “Iš Nuomšiko gyvenimo”

MORKŪNAS, Gendrutis. Iš nuomšiko gyvenimo. [Apysaka]. Iliustravo Lina Žutautė. – Vilnius: Nieko rimto, 2010. – 156 p.

Image

Sudarinėdama debiutinį „Knygų iššūkio“ sąrašą, stengiausi, kad į jį patektų tos knygos, apie kurias buvo kalbėta su draugais, kurios buvo rekomenduotos ar kurių trumpi, recenziniai straipsneliai žiogeliu mane prikabino. Gendručio Morkūno knyga „Iš nuomšiko gyvenimo“ –  iš pastarosios serijos; kažkada „Litmene“ perskaičiau apie šią knygą ir niekaip nepajėgiau jos užmiršti. Praėjo keleri metai ir žiogelis, turėjęs susaistyti mus, nukrito ant žemės ir pabėgo per durų plyšį, vos tik knyga buvo užversta. Viliuosi, kad jis išėjo kitų skaitytojų ieškoti.

Tai istorija apie vaikus, gyvenančius ypatinguose Namuose. Namuose, kuriuose visi gyventojai dirba: „Kiekvieno darbai – pagal aukštą, kuriame gyvena. Kitaip tariant, pagal snarglio ilgumą“ (p.16), o Nuomšikų pravardė, kurią jie nešioja – sugalvota Mokinių, kuriuos pastarieji vadina sūneliais ir dukrelėmis, šie juos pravardžiuoja taip dėl jų nuomos (p.19), mat įvairiems darbams juos gali išsinuomoti kas tik panorėjęs.
Būti Nuomšiku nėra lengva. Jų gyvenimą reglamentuoja įvairios taisyklės ir draudimai: „Negalima be priežasties verkti. Draudžiama iš Namų nešti maistą. Neleidžiama klausinėti. Iš Darbų Skirstytojo gavęs darbą, privalai nusišypsoti. Šiukštu neprisiliesk prie jokios Auklėtojos. Prie Seselės liestis galima tik jai leidus ir tik prie rankų.
Pažeidęs bent menkiausią iš Namų taisyklių, atsidursi Auklėjamojoje salėje. (p. 25 – 26)
. Norint išlikti bei būti išgirstam, turi keiktis, nes be to neįmanoma – „Jeigu nori, kad tave išgirstų, turi keiktis. Laimi tas, kuris moka daugiau keiksmažodžių. Už tai mūsų nebara Auklėtojos, tyli ir Vaikų Globėja. O Darbų Skirstytojas mums keikiantis net trina rankas. Jis pats – tikras keiksmažodžių meistras. Tiesa, rankas jis trina nepastebimai.“ (p. 69 – 70)
Tarsi visų Nuomšikų vardu, šią istorija pasakoja vienas berniukas, per kelias dienas pakeitęs ne tik savo, bet ir jį išsinuomavusios moters gyvenimą.
Papasakota istorija aktuali ir skaudi: vilties netekusi, išsiskyrusi moteris, pagrobia savo vaiką iš buvusio sutuoktinio ir palieka jį prižiūrėti berniukui iš ypatingų Namų. Prisaikdina jį prižiūrėti mažąjį Jaunutį (moters sūnų), o pati dingsta kelioms dienoms. Į namus besiveržiant Vaikų Teisių Apsaugos darbuotojoms bei policininkams, Nuomšikas ir Jaunutis pabėga. Nuomšikas įsitikinęs, kad taip ne tik išgelbės Jaunutį nuo teisėsaugos pareigūnų, o ir padės jo mamai.
Vaikai čia ne lyg daiktai, kuriais mainipuliuoja suaugusieji, šventai įsitikinę, jog taip geriau jiems – vaikams, nors ir  neatsižvelgia į jų jausmus ir norus – „ <…> Tik imu galvoti, kad sunkiausia žmogui, kai jis vaikas. Užaugus lengviau. Tada bent jau yra ką skriausti. Žinoma, kitus vaikus. O argi galima kitaip: vaikai – ne žmonės, jie nieko gera nepadaro, tingi, keikiasi, kai kurie dar ir vagia. Ir apskritai jie maži, todėl su jais galima daryti, ką nori. (p. 89)
Paradoksas šioje istorijoje taipogi yra – Nuomšikas, vaikas, kuris nežino, ką reiškia turėti savus namus, pasiryžta išgelbėti berniuką, kad šis ne tik nepapultų į ypatingus Namus, bet ir neprarastų savų.

Skaitydama stebėjausi Nuomšiko įžvalgumu ir pasamprotavimais, net vardą norėjau duoti tokiam ypatingam berniukui, tik susilaikiau. Tokių bevardžių vaikų pilna ne tik knygoje, bet ir mus supančioje aplinkoje, juk neretai nuteisiame juos prieš išklausydami, neįvertiname jų sumanymų, idėjų, vien dėl to, jog šie maži, o ir pakalbėti protingai negali. Kai atsigręžiau į mane supančius vaikus, prisiminiau, jog kiekvieną savaitgalį manęs ten laukia du – brolis ir sesuo, o jų vardai – Gustė ir Gustas.

Knyga „Iš Nuomšiko gyvenimo“ – pradžiamokslis tėvams (bei kitiems suaugusiems) kaip suprasti vaikus; o vaikams – tai knyga, pamokanti, kaip išlaviruoti suaugusiųjų pasaulyje ir suprasti, kokie kartais dideli Nuomšikai gali būti tėvai (bei kiti suaugusieji).

„Jaunučio mama ilgai žvelgia į mane ir sako:
– Nepasirikau tave išsinuomodama.
Ūmai pasidaro pikta. Pasirodo, aš taip ir lieku nuomšikas. Ko gera, toks liksiu visą gyvenimą. Atsisėdu ant Jaunučio lovos, ilgai žiūriu jo mamai į veidą ir atkertu:
– Tik nereikia. Pats žinau, koks aš nuomšikas.
– Nuomšikas? – nustemba ji. – O kas tai?
– Aš, – sakau dar pikčiau. – Kasparas. Julius. Linas. Žmogėdra. Seilius. Bimbalas. Kriaušė, – vardais ir pavardėmis imu vardyti visus. – Mes visi.
– Tada ir aš, – tyliai prataria Jaunučio mama. – Mes visi nuomšikai. Mus visus kas nors nuomojasi. Ir mumis naudojasi. (p. 146 – 147)
<…>
Ilgai mąsčiau, ką Jaunučio mama turėjo galvoje, sakydama, kad visi žmonės yra nuomšikai. Viską supratau prisiminęs gauruočių ir jo draugus. Juk ten jie gyvena ne savo noru. Ne savo noru miega skarmaluose, valgo nežinia ką, kiekvieną dieną kartu su tūkstančiais šlykščių paukščių rausiasi šlykščiose šiukšlėse.

Tuos žmones ten kažkas nuvarė, o dabar žiūri, kaip jie miega, valgo ir kapstosi. Žiūri ir šaiposi. Lygiai kaip tie praeiviai, fotografuojantys nuomšikus, kurie valo nuo automobilių sniegą. Tie žmonės labai mėgsta fotografuoti, tačiau neturi ko, tad ir priversti įamžinti apsisnarglėjusius nuomšikus.

Ir nuteistų vaikų surinkėjai yra nuomšikai. Prisimenu, kokiais balsais tada už Jaunučio mamos buto durų kalbėjo Jaunučio atėjusios moterys. Lygiai kaip mūsų nuomšikai, prikelti anksti rytą valyti apšalusių automobilių. Ir vienų, ir kitų balsuose buvo girdėti baisus baisus nenoras daryti tai, ką jie turi daryti: vieni – gaudyti vaikus, kiti – eiti į šaltą lauką.

Ir mus gaudęs policininkas – nuomšikas. Jis mus gaudė tarsi per prievartą, nenorėdamas pagauti. Jei būtų norėjęs, tikrai būtų sučiupęs.

Nuomšikas ir mūsų Direktorius, ir Darbų Skirstytojas, ir Vaikų Globėja, Nuomšikai visi tie vyrai, paslapčia atvažiuojantys į Namus ir išsivežantys jų gyventojus. Nuomšikas ir tas, kurio automobilyje išpyliau konjaką.

Nuomšikai net krepšininkai ir futbolininkai – radijas dažnai sako, kad koks nors klubas išsinuomojo kokį nors sportininką. Įdomu, kas geriausių krepšininkų darbų skirstytojai?

Visi nuomšikai. Visi!

<…>

Atsiverčiu kitą lapelio pusę. Ten kreivomis spausdintomis raidėmis pakeverzota: AŠ – NEBE NUOMŠYKAS. „ (p. 149 – 152)

ŠILEIKA, Antanas. Pogrindis. [romanas]. Iš anglų k. vertė Irma Šlekytė. Vilnius: Versus Aureus, 2012. 288 p.

Image

Antanas Šileika – žinomas lietuvių kilmės Kanados rašytojas, į svečius pas mane užsuka jau antrą kartą (pirmą kartą – su romanu „Bronzinė moteris“; Iš anglų kalbos vertė Gitana Stonienė. Vilnius: Versus Aureus, 2010. 352 p.) Šį kartą į mano rankas pakliuvo antroji jo knyga, jautriai ir sykiu paprastai pasakojanti apie pogrindinį pasipriešinimą okupuotoje Lietuvoje pokario metais.

Nesu mėgėja knygų, kuriose žongliruojama istorinėmis temomis, kurios dar nesugijusiomis žaizdomis atsišaukia į mus pačius. Tačiau autorius, išsižadėjęs sentimentalaus ir graudaus lyrizmo, paprastai, o kartu ir nuoširdžiai bei atvirai pasakoja jauno partizano Luko gyvenimo ir meilės istoriją, abu šie dalykai susipynę, abu egzistuoja ir pogrindyje, kur regis, nei meilei, nei gyvenimui nėra vietos, nes pirmosios privalai atsisakyti, kad išliktum budrus ir šaltas, o pastarasis neįmanomas, nes tavo gyvenimas bet kada gali nutrūkti, o tu esi davęs priesaką –
gyvybę paaukoti už savo šalį.

Te autorius neįsižeidžia, bet knyga gali tarpininkauti istorijos pamokose – kaip papildomos literatūros šaltinis ir papildyti istorinius šaltinius literatūrinėmis įžvalgomis.
Vis dėlto, knyga išties gera. Rekomenduoju perskaityti.

Susipažinimai (arba įrašas Nr.1)

Image
 Labas rytas,

 Gana ilgą laiką puoselėjau idėją sukurti tinklaraštį knygoms ir apie knygas ir pasidalinti savo subjektyviais pastebėjimais su kitais žmonėmis, mat nebeįsitekau tiek bendraminčių rate, tiek savo galvoje. Viso to rezultatą Jūs matote priešais save – tai tinklaraštis pasiskaitymai.wordpress.com , skirtas knygoms, skaitytojams ir be abejonės, šiek tiek ir man pačiai. 
Viliuosi, kad ilgainiui susipažinsim ir susidraugausim, apsikeisim nuomonėmis/knygomis.
Mane visada galite prisišaukti savo pašto dėžutėje, adresu – butaforiniai.dievai@gmail.com

Malonių įspūdžių bei gerų knygų!