pasiskaitymai

Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. /Ciceronas/

Month: March, 2013

Vaiva Grainytė “Pekino dienoraščiai”

ih2zb01315

Nesu kelionių knygų mėgėja – ar tai brošiūra būtų, nuotraukų albumas, šalies žinynas – krenta tokios knygos man iš rankų ir dažniausiai kelia nuobodulį. Kavinės, parkai, muziejai, statistika ir kainoraščiai, lankytinos – nelankytinos vietos, viešbučių bordeliai ir vietinės reikšmės įžymybės, apkarstytos turistų fotoaparatų it kalėdinės eglutės – ne man; dažniausiai tokie dalykai iššaukia irzulį ir apmaudą: „norėčiau, bet negaliu…“ (regis, tokios emocijos yra įteigiamos kelionių vadovuose). V. Grainytės „Pekino dienoraščiai“ – kitokia kelionių/patirčių knyga, kurioje raizgosi prieš akis hieroglifai, murkia auksiniai drakonai, o smogas net tarp eilučių graužia akis taip pat, kaip tie kinų būriai, lipantys ant kojų metro stotyje.

Vaiva Grainytė – poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė, „Pekino dienoraščiuose“ aprašo savo studijų Kinijoje įspūdžius“. Studijos Kinijoje – avantiūra, į kurią autorė puolė stačia galva ir plačiai atmerktomis akimis bei nemokanti tos kapotą paukščių ulbesį primenančios kalbos (šia jos naująja patirtimi stebisi ne tik ji pati, o ir klasės draugai, bendrabučio bičiuliai).
Už „Pekino dienoraščių“ slepiasi kitoks klimatas, kitokia gamta, kitoks maistas, kitokia medicina, kitokie žmonės – ir visi šie žodžiai, tai tik sinonimai tam didžiuliam miestui, kurį bandė atrasti autorė.

Nors knyga sudaryta iš esė kūrinių, šie persipina su intymiu dienoraščio stiliumi, kuriame autorė atsiskleidžia miestui: ir melancholijoje paskendusią matome ją, besižavinčia didžiule (kaip ir pats Pekinas) mėnulio pilnatimi bei besiilginčią Lietuvos Nidos ir jaukių pušų, įsispyrusių į smėlio kopų batelius, ir nusiplūkusią, pasimetusią metro raizgalynėje ar pasiklydusią žmonių minioje, kuri nuneša ją tai į vieną, tai į kitą pusę, nepriklausomai nuo jos norų.
Dienoraščiuose miestas atsiskleidžia ir jai: rodo savo puikius parkus, kad ir sausakimšus žmonių, įstabias šventyklas, pakviečia pasivaišinti vietine virtuve ir pamiklinti pirštus, žaidžiant su lazdelėmis; kartais Pekinas dusina savo futuristiniais pastatais ir autobusų stotimis, dydžio sulig oro uostas, dusina ir smogu – tirštu kaip rūkas bei fotoaparatų blykstėmis, iš po kurių kyšo besišypsantys kinų veidai, nepaliaujantys klausinėti hihowareyouwhereareyoufrom. Miestas vargina ir studentais, tokiais pat ar kiek mažesniais avantiūristais iš Europos, Sakndinavijos ar Afrikos – vardas vardą keičia miesto svečių knygoje.
Kai dienoraščiuose kaktomuša susiduria ir miestas, ir autorė – BUM! Nesusipratimų virtinės ir nuotykiai pasipila it iš gausybės rago.

„Pekino dienoraščiai“ prisotinti aštrios saviironijos ir kandžių replikų Pekino žmonėms (turistams, bendrabučio gyventojams), nesusipratimų ir atradimų. Knygoje nerasite nė vienos fotografijos – bet akys raibuliuos nuo vaizdų gausybės, žodžiais nupieštų žmonių portretų ir miesto, jo užkampių panoramų. (Kam tos fotografijos, kai žodžiai daug raiškesni.)

Jei susigundėte šią knygą paimti į rankas vedini smalsumo rasti lankytinų/nelankytinų vietų sąrašą, sužinoti kur rasti pigiausią nakvynę sausakimšame mieste, išsiaiškinti kiniškos virtuvės paslapčių ar rasti statistinių pseudo pamąstymų apie lietuviams dar neatrastą, bet vis labiau vakarėjantį Pekiną – šiukštu nesilieskite prie knygos, o kyštels drakonas savo galvą, užuodęs jūsų ketinimus, ir nukąs jums ranką.

GRAINYTĖ, Vaiva. Pekino dienoraščiai: esė. – Vilnius: Vaga, 2012. – 256 p.

Čempionų pusryčiai, arba Sudie, juodasis pirmadieni!


Paveikslėlis
Pavadinimas: Čempionų
pusryčiai, arba Sudie, juodasis pirmadieni!: [romanas/ Kurt Vonnegut. – Patais. ir papild. leid. – Kaunas, [2006]. – 263, [4] p.

Stebėtina, kaip greitai gali pasikeisti nuomonė apie knygą, kai ją pasiūlo koks pažįstamas perskaityti, sakydamas „gera knyga“. Iš pradžių, apeidama autoriaus knygas dvigubu ratu, paskui pasiėmiau vieną knygą į sterblę ir kelis vakarus turėjau ką veikti.

Apie ką: senas fantastinių knygų rašytojas (autoriaus alter ego) pakviečiamas perskaityti pranešimą viename menų festivalyje, kuriame susipažįsta su garsiu vietos verslininku, kuriam pasimaišęs protas. Verslininkas, perskaitęs vieną autoriaus knygų apie žmones, kurie iš tikrųjų yra robotai, nes tokia Dievo valia, o jis – ne robotas, veikiau – stebėtojas, ir jo misija stebėti viską ir kalbėtis su Dievu.
Istorija būtų paprasta ir beveik niekuo ypatinga: kvaištelėjęs verslininkas uždaromas į psichiatrijos ligoninę, rašytojas, taipogi baigia savo kelionę festivalyje, bet  autorius atsiskleidęs visiems veikėjams, kad yra šio pasakojimo autorius – spragteli pirštais ir dingsta.

Paradoksai: knygų autorius, pasisakantis prieš diskriminaciją ir karą, knygoje plačiai deklaruoja kitokias vertybes  ir dar šaiposi, regis, į ūsus (pvz.: baltaodžių miestelis, iš kurio išvaryti visi juodaodžiai). Tokie paradoksai padaro knygą subtiliai juokingą, o fantastinių knygų rašytojas, padarantis iš kiekvienos smulkmenos apsakymą – dar absurdiškesnis; regis sklaidai puslapius, o istorijos atsiranda tarsi iš niekur ir visų jų centras – kosmosas, planetos ir gamtos kataklizmai ar kitos žmogiškosios ydos, taip būdingos dvidešimt pirmam amžiui: apsirijimas, šiukšlinimas/gamtos išteklių besaikis naudojimas.
Knygą praturtino ir autoriaus pieštos iliustracijos (kai šis knygos pradžioje užsiminė apie moteriškas kelnaites – varčiau knygą skersai išilgai, kol jas radau ir juokiausi).

P.S. Regis, tokiu pačiu pavadinimu yra sukurtas ir filmas. Pasmalsaukit, jei turėsit laiko.

Vertinimas: knyga, savaime, nėra nei bloga, nei gera, mano nuomone, šiek tiek geresnė nei vidutinio lygio. Rašau jai 3 5 galimų. 

Citatos. [1] // Ch. Bukowski “Pragaras skirtas vienišiems”

BUKOWSKI, Charles. Pragaras skirtas vienišiems. Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Kaunas: Kitos knygos, 2007. 128 p.

tai ką, nori tapti rašytoju?

jei nesiveržia iš tavęs
nepaisant nieko,
nedaryk ko.
kol neišsilies neprašytai iš tavo
širdies ir proto, tavo burnos,
tavo vidurių,
nedaryk to.
jei prasėdi valandų valandas
spoksodamas į kompiuterio ekraną
ar susikūprinęs virš
mašinėlės
ieškodamas žodžių,
nedaryk to.
jei rašai dėl pinigų ar
garbės,
nedaryk to.
jei nori įsitempti
į lovą moterų,
nedaryk to.
jei tau reikia sėdėti ir
perrašinėti, perrašinėti,
nedaryk to.
jei vien galvoti apie tai – sunkus darbas,
nerašyk.
jei bandai rašyti
kaip kiti,
pamiršk tai.

jei nori sulaukti staugsimo, besiveržiančio
iš tavęs,
lauk kantriai.
jei taip ir nesulauksi,
užsiimk kitkuo.
jei iš pradžių nori perskaityti tai savo žmonai,
draugui arba draugei,
tėvams ar dar kam nors,
nesi dar pasiruošęs.

nebūk kaip dauguma rašytojų,
nebūk kaip tūkstančiai žmonių,
vadinančių save rašytojais,
nebūk nykus ir nuobodus, ir
pretenzingas, nebūk graužiamas
savimeilės.
pasaulio bibliotekos
numirė iš
nuobodulio
nuo tokių kaip tu.
neprisidėk.
nedaryk to.
kol tai neišsiverš
iš tavo sielos raketa,
kol tylėjimas neims
varyti iš proto ar į
savižudybę, ar žmogžudystę,
nedaryk to.
kol saulė tavo viduje
neims svilinti žarnų,
nedaryk to.

o kai tikrai ateis laikas,
jei esi išrinktasis,
tai atsitiks
savaime ir tęsis tol,
kol mirsi ar tai mirs
tavyje.

kito kelio nėra.

niekada nebuvo. (p. 9 -11)

gailestingumas

nešina padėklu
pro šalį praslenka mergina,
švystelk į dangų obuolį,
pamušk paukštuką,
tegu sugriūva visi pastatai,
apmokė telefono sąskaitą,
tegu Skaistuolės taip ir numiršta,
laukdamos tavo kardo.

sodai knibždėte knibžda.
žmonės vis tikis,
kad elgsies
kaip priimtina,
būsi pastovus tarsi
Viduržemio vandenyno dvokas.

pavargę traukiniai raitosi
po Europą,
išeinu į balkoną,
ir tavo vardas išsprogsta danguje.

įsidedu į kišenę telefono sąskaitą,
sudeginu tavo, Manolete, laišką;
buvai viena iš tų,
kurios priverčia žmones pamiršt
apie mirtį,
stengeisi. (p. 21-22)

kekšei, pavogusiai mano eilėraščius

žmonės sako, kad nereikia į eilėraštį įtraukti
graužaties,
kad reikia būti nešališkam, iš dalies tai tiesa,
bet jėzaumarija,
dingo dvylika eilėraščių, o aš neturiu net kopijų, o tu,
tu turi
ir mano paveikslus, pačius geriausius paveikslus, aš dūstu:
tu ką, nori palaužti mane, kaip ir visi?
kokio velnio nepaėmei pinigų? juk jos paprastai
taip ir padaro,
ištraukia iš girtai kampe susmukusių kelnių.
kitąkart geriau nurėžk dešinę ar paimk penkiasdešimtinę,
tik ne mano eilėraščius.
aš ne Šekspyras,
tik vėliau
jų gali tiesiog nebebūti, nešališkų, kokių tik nori.
kol bomba nukris,
visada atsiras pinigų, kekšių ar girtuoklių,
bet, kaip tarė Dievas,
užsimesdamas koją ant kojos,
aš matau tą vietelę, kur sumeistrauta daugybę poetų,
bet visai nedaug
poezijos. (p. 23)

tai faktas

mes ilsimės
sėdėdami krantinėje
kvailių kompanijoj,
mėgaujamės netikusiu maistu,
pigiu gėrimu,
žvalgomės tarp iš pragaro atklydusių
ponų ir ponių.
kvailių kampanijoj
išmetame lauk
savo dienas
tarsi vienkartines servetėles.

mūsų muzika garsi,
o juokas netikras.

mums nėra ko prarasti,
nebent pačius save.

prisijunkit.
juk jau beveik visas pasaulis
toks kaip mes.

telaimina mus
Dievas.  (p. 51)

kur tai padėti

nekaltink manęs, jei tavo automobilis lūžta greitkelyje.
nekaltink manęs, jei tave paliko žmona.
nekaltink manęs, jei išėjęs kariauti supratai, kad žmonės žudo.

nekaltink manęs, jei praradai ketverius metus balsuodamas
už netinkamą žmogų.
nekaltink manęs, jei kartais nenusiseka seksas.

nekaltink manęs, jei neatsiliepiu į telefono skambučius ir nežiūriu
televizoriaus.

nekaltink manęs dėl savo tėvo.
nekaltink manęs dėl greta esančios bažnyčios.
nekaltink manęs dėl vandenilinės bombos.

kaltink mane, jei tai skaitai.
nekaltink manęs, jei to nesupranti.

nekaltink manęs, kad pasauly prisiveisė žudikų.
nekaltink manęs, jei esi vienas iš jų.
kaltink savo tėvą.
kaltink greta esančia bažnyčią.

nekaltink manęs dėl Kalėdų ar dėl Liepos 4 – osios.
kaltink, po velnių, ką tik nori, bet nekaltink manęs.

nekaltink manęs dėl to, kad neturi namų.
nekaltink manęs dėl 162 beisbolo rungtynių per metus.
nekaltink manęs dėl krepšinio.

nekaltink manęs, jei nenoriu lipti į perpildytą liftą.
nekaltink manęs, jei neturiu herojaus.
nekaltink manęs, jei jo nesusikuriu.

nekaltink manęs, jei sutrinku dėl minios juoko.
nekaltink manęs, kad juokiuosi vienas.

nekaltink manęs, jei sutrinku dėl minios juoko.
nekaltink manęs, kad juokiuosi vienas.

nekaltink manęs, kad uždarau tigrą į narvą.
kaltink mane už tai, kad mano mirtis nebus baisi,

tačiau nekaltink savęs. (p. 65)

nesėdėk po obelim su nieku kitu
tik su manim

protingas pasirinkimas
jau yra pusė kelio
pergalės link.
likusi pusė
įveikiama
abejingumu.

gali sakyti
ką tik nori.
kita vertus,
to daryti
visai neprivalai.

man kažkaip
pavyko
ir viena,
ir kita.

taigi visas
dėl manęs
kylančias problemas
pasilik sau.  (p. 125)

K. Sabaliauskaitė “Silva Rerum”

Image

SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva Rerum (l d.) . [Romanas]. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 286 p.

Ką galima papasakoti apie vieną populiariausių pastarųjų metų knygą, apie kurią kalbos vis dar netyla? – Galima pasidžiaugti, kad ji pagaliau pateko į mano rankas: užlenktais puslapiais, nučiupinėtu viršeliu. Verta buvo jos laukti tris mėnesius bibliotekos eilėse.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta 16 – 18 a. populiari, iš kartos į kartą perduodama savaraštė Lietuvos bajorų „šeimos knyga“.
K. Sabaliauskaitė subtiliai ir meistriškai perteikia knygą knygoje – šiame kūrinyje figūruoja ne tik silva rerum knygos įvaizdis, kaip visos istorijos pagrindinė ašis/intriga, bet ir kiti ne mažiau svarbūs įvykiai, kurie nesugulę į bajorų „šeimos knygą“, praskleidžia Jono Motiejaus šeimos istorijos užsklandą, kuri pirmojoje dalyje praskleidžiama tik tiek, kad atidus skaitytojas, nepraleisdamas pro akis nė vienos detalės, užčiuptų siūlo galą, kuris atrandamas…tik knygos pabaigoje.
Knyga intelektuali ir vizuali, malonumas ne tik protui, o ir akims; gausu joje istorinių detalių, retesnių žodžių/įvaizdžių, kurie pastabomis nugula į puslapio apačią, praturtindami skaitytoją istorinėmis žiniomis. Džiugina ir tai, kad knygoje atgyja ir senasis Vilnius – toks gyvas, toks gražus, jog norisi knygą pasiimti vietoj žemėlapio ir paieškoti kur koks skersgatvis persipynė su istorijos personažais; atgyja knygoje ir senosios Vilniaus legendos.

Personažai „Silva Rerum“ – skirtingi, kiekvienas turintis ryškų charakterį ir savą istoriją, kurią ir papasakoja, nors jų pėdsakai ir išsimėtę po knygos puslapius.
Ypatingai sužavėjo mane Jonas Kirdėjus – išsilavinęs, intelektualus ir pasalūniškas, beprotiškai gražus ir gaivalingas, dažniau nelaimingas, nei laimingas ir kariaujantis su savais demonais.
(Demonai, prietarai – taipogi dar vienas įdomus ir dėmesį atkreipiantis aspektas.)

Kad ir kokius susižavėjimo šūksnius skanduočiau šiai knygai, ją buvo gana nelengva skaityti – ištęstos pastraipos, smulkūs aprašymai, duodantys peno vaizduotei. Taip galima ir paklysti, tad rekomenduočiau knygą skaityti vienu ar dviem prisėdimais, nes atitolti jinai tikrai neleis, o ir iš rankų nekris tol, kol nebus užverstas paskutinis puslapis.

Išvada –  daugiasluoksnis, intelektualus ir vientisas romanas, pagardintas subtiliu humoro ir ironijos prieskoniu.

G. Morkūnas “Iš Nuomšiko gyvenimo”

MORKŪNAS, Gendrutis. Iš nuomšiko gyvenimo. [Apysaka]. Iliustravo Lina Žutautė. – Vilnius: Nieko rimto, 2010. – 156 p.

Image

Sudarinėdama debiutinį „Knygų iššūkio“ sąrašą, stengiausi, kad į jį patektų tos knygos, apie kurias buvo kalbėta su draugais, kurios buvo rekomenduotos ar kurių trumpi, recenziniai straipsneliai žiogeliu mane prikabino. Gendručio Morkūno knyga „Iš nuomšiko gyvenimo“ –  iš pastarosios serijos; kažkada „Litmene“ perskaičiau apie šią knygą ir niekaip nepajėgiau jos užmiršti. Praėjo keleri metai ir žiogelis, turėjęs susaistyti mus, nukrito ant žemės ir pabėgo per durų plyšį, vos tik knyga buvo užversta. Viliuosi, kad jis išėjo kitų skaitytojų ieškoti.

Tai istorija apie vaikus, gyvenančius ypatinguose Namuose. Namuose, kuriuose visi gyventojai dirba: „Kiekvieno darbai – pagal aukštą, kuriame gyvena. Kitaip tariant, pagal snarglio ilgumą“ (p.16), o Nuomšikų pravardė, kurią jie nešioja – sugalvota Mokinių, kuriuos pastarieji vadina sūneliais ir dukrelėmis, šie juos pravardžiuoja taip dėl jų nuomos (p.19), mat įvairiems darbams juos gali išsinuomoti kas tik panorėjęs.
Būti Nuomšiku nėra lengva. Jų gyvenimą reglamentuoja įvairios taisyklės ir draudimai: „Negalima be priežasties verkti. Draudžiama iš Namų nešti maistą. Neleidžiama klausinėti. Iš Darbų Skirstytojo gavęs darbą, privalai nusišypsoti. Šiukštu neprisiliesk prie jokios Auklėtojos. Prie Seselės liestis galima tik jai leidus ir tik prie rankų.
Pažeidęs bent menkiausią iš Namų taisyklių, atsidursi Auklėjamojoje salėje. (p. 25 – 26)
. Norint išlikti bei būti išgirstam, turi keiktis, nes be to neįmanoma – „Jeigu nori, kad tave išgirstų, turi keiktis. Laimi tas, kuris moka daugiau keiksmažodžių. Už tai mūsų nebara Auklėtojos, tyli ir Vaikų Globėja. O Darbų Skirstytojas mums keikiantis net trina rankas. Jis pats – tikras keiksmažodžių meistras. Tiesa, rankas jis trina nepastebimai.“ (p. 69 – 70)
Tarsi visų Nuomšikų vardu, šią istorija pasakoja vienas berniukas, per kelias dienas pakeitęs ne tik savo, bet ir jį išsinuomavusios moters gyvenimą.
Papasakota istorija aktuali ir skaudi: vilties netekusi, išsiskyrusi moteris, pagrobia savo vaiką iš buvusio sutuoktinio ir palieka jį prižiūrėti berniukui iš ypatingų Namų. Prisaikdina jį prižiūrėti mažąjį Jaunutį (moters sūnų), o pati dingsta kelioms dienoms. Į namus besiveržiant Vaikų Teisių Apsaugos darbuotojoms bei policininkams, Nuomšikas ir Jaunutis pabėga. Nuomšikas įsitikinęs, kad taip ne tik išgelbės Jaunutį nuo teisėsaugos pareigūnų, o ir padės jo mamai.
Vaikai čia ne lyg daiktai, kuriais mainipuliuoja suaugusieji, šventai įsitikinę, jog taip geriau jiems – vaikams, nors ir  neatsižvelgia į jų jausmus ir norus – „ <…> Tik imu galvoti, kad sunkiausia žmogui, kai jis vaikas. Užaugus lengviau. Tada bent jau yra ką skriausti. Žinoma, kitus vaikus. O argi galima kitaip: vaikai – ne žmonės, jie nieko gera nepadaro, tingi, keikiasi, kai kurie dar ir vagia. Ir apskritai jie maži, todėl su jais galima daryti, ką nori. (p. 89)
Paradoksas šioje istorijoje taipogi yra – Nuomšikas, vaikas, kuris nežino, ką reiškia turėti savus namus, pasiryžta išgelbėti berniuką, kad šis ne tik nepapultų į ypatingus Namus, bet ir neprarastų savų.

Skaitydama stebėjausi Nuomšiko įžvalgumu ir pasamprotavimais, net vardą norėjau duoti tokiam ypatingam berniukui, tik susilaikiau. Tokių bevardžių vaikų pilna ne tik knygoje, bet ir mus supančioje aplinkoje, juk neretai nuteisiame juos prieš išklausydami, neįvertiname jų sumanymų, idėjų, vien dėl to, jog šie maži, o ir pakalbėti protingai negali. Kai atsigręžiau į mane supančius vaikus, prisiminiau, jog kiekvieną savaitgalį manęs ten laukia du – brolis ir sesuo, o jų vardai – Gustė ir Gustas.

Knyga „Iš Nuomšiko gyvenimo“ – pradžiamokslis tėvams (bei kitiems suaugusiems) kaip suprasti vaikus; o vaikams – tai knyga, pamokanti, kaip išlaviruoti suaugusiųjų pasaulyje ir suprasti, kokie kartais dideli Nuomšikai gali būti tėvai (bei kiti suaugusieji).

„Jaunučio mama ilgai žvelgia į mane ir sako:
– Nepasirikau tave išsinuomodama.
Ūmai pasidaro pikta. Pasirodo, aš taip ir lieku nuomšikas. Ko gera, toks liksiu visą gyvenimą. Atsisėdu ant Jaunučio lovos, ilgai žiūriu jo mamai į veidą ir atkertu:
– Tik nereikia. Pats žinau, koks aš nuomšikas.
– Nuomšikas? – nustemba ji. – O kas tai?
– Aš, – sakau dar pikčiau. – Kasparas. Julius. Linas. Žmogėdra. Seilius. Bimbalas. Kriaušė, – vardais ir pavardėmis imu vardyti visus. – Mes visi.
– Tada ir aš, – tyliai prataria Jaunučio mama. – Mes visi nuomšikai. Mus visus kas nors nuomojasi. Ir mumis naudojasi. (p. 146 – 147)
<…>
Ilgai mąsčiau, ką Jaunučio mama turėjo galvoje, sakydama, kad visi žmonės yra nuomšikai. Viską supratau prisiminęs gauruočių ir jo draugus. Juk ten jie gyvena ne savo noru. Ne savo noru miega skarmaluose, valgo nežinia ką, kiekvieną dieną kartu su tūkstančiais šlykščių paukščių rausiasi šlykščiose šiukšlėse.

Tuos žmones ten kažkas nuvarė, o dabar žiūri, kaip jie miega, valgo ir kapstosi. Žiūri ir šaiposi. Lygiai kaip tie praeiviai, fotografuojantys nuomšikus, kurie valo nuo automobilių sniegą. Tie žmonės labai mėgsta fotografuoti, tačiau neturi ko, tad ir priversti įamžinti apsisnarglėjusius nuomšikus.

Ir nuteistų vaikų surinkėjai yra nuomšikai. Prisimenu, kokiais balsais tada už Jaunučio mamos buto durų kalbėjo Jaunučio atėjusios moterys. Lygiai kaip mūsų nuomšikai, prikelti anksti rytą valyti apšalusių automobilių. Ir vienų, ir kitų balsuose buvo girdėti baisus baisus nenoras daryti tai, ką jie turi daryti: vieni – gaudyti vaikus, kiti – eiti į šaltą lauką.

Ir mus gaudęs policininkas – nuomšikas. Jis mus gaudė tarsi per prievartą, nenorėdamas pagauti. Jei būtų norėjęs, tikrai būtų sučiupęs.

Nuomšikas ir mūsų Direktorius, ir Darbų Skirstytojas, ir Vaikų Globėja, Nuomšikai visi tie vyrai, paslapčia atvažiuojantys į Namus ir išsivežantys jų gyventojus. Nuomšikas ir tas, kurio automobilyje išpyliau konjaką.

Nuomšikai net krepšininkai ir futbolininkai – radijas dažnai sako, kad koks nors klubas išsinuomojo kokį nors sportininką. Įdomu, kas geriausių krepšininkų darbų skirstytojai?

Visi nuomšikai. Visi!

<…>

Atsiverčiu kitą lapelio pusę. Ten kreivomis spausdintomis raidėmis pakeverzota: AŠ – NEBE NUOMŠYKAS. „ (p. 149 – 152)