Intymūs pokalbiai dviese: Jens Christian Grøndahl – Luka.

by butaforiniaidievai

Paveikslėlis

„Tais kartais, kai ji patikėdavo jam savo gyvenimo istoriją, jos žodžiai būdavo kaip telegramos iš tolimos vietos apie tolimus įvykius, kuriuos jis šiaip taip bandė įsivaizduoti. Ji gulėdavo lovoje priešais jį ir pasakodavo apie vaikystę ir pažintus vyrus, apie laiką, kai buvo nusivylusi arba laiminga, apie tai, ko bijojo ir ko vylėsi, tačiau paties gyvenimo jis nepasiekdavo, lygiai kaip neįžvelgdavo, kas slypi už jos veido. Galbūt ji jam ne viską papasakojo. Tikriausiai daug ką nutylėdavo, ne viskas tilpdavo jos žodžiuose, o jis nežinodavo, ko reikėtų klausti. Ilgainiui jie vis mažiau kits kitą klausinėdavo.“ (p.187)

Grøndahl, Jens Christian: Luka. Iš danų kalbos vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma litera, 2004. – 333 p. (XX amžiaus aukso fondas)

Prieš mamai išvykstant, į jos rankinę įdėjau šio autoriaus knygą „Spalio tylėjimas“, sau pasilikdama „Luką“, nes ši buvo storesnė, o tai, išvertus iš mano kalbos, reiškia, jog skaitymo malonumo (arba nemalonumo) bus daugiau.
O malonumo skaitant „Luką“ tikrai buvo: paprasta (bet ne prasta!) teksto tekstūra buvo suvyta iš skandinaviško subtilumo, kuris tai jautriai, tai akiplėšiškai išrengdavo pagrindinius veikėjus bei jų poelgius ir palikdavo juos akistaton vienas prieš vieną; šį keisdavo atvira ironija, o į darną sujungdavo – muzika: intymiai ir jautriai, nušlifuojant paskutinius istorijos kampus.
Skaitant šią knygą jautiesi taip, tarsi trečias nereikalingas, nes joje kalbasi du žmonės – į provincijos ligoninę atvykęs gabus gydytojas Robertas bei jo paciente tapusi talentinga aktorė – Luka. Jų pokalbis toks intymus, atviras, kartais – įžūliai ironiškas, kad susigėsti kažkur ties knygos viduriu, pamanęs, jog galbūt nederėtų slapčia klausytis (skaityti), bet smalsumas veda į priekį, jauste jauti, kad privalai sužinoti, kuo visa tai baigsis ir, ar vis dėlto baigsis jų ryšys, išsipasakojus vienas kitam.
Knygoje man šiek tiek pritrūko pabaigos (autorius savavališkai taip nusprendė ar aš kažką praleidau?), bet „Luka“ patiks visiems tiems, kam nesvetimos artumo paieškos, XX amžiaus žmogaus meilės, santuokos, savo buvimo prasmės ieškojimas, taipogi, ji įtrauks ir tuos, kurie neabejingi teatro pasaulio užkulisiams.